Kas yra dvasingumas? Kai kuriems jau vien pats žodis kelia alergiją, dvelkdamas romantiškų devynioliktojo amžiaus panelių dienoraščių puslapiuose džiovinamomis rožėmis. Savo dvasingumą žmonės apibūdina skirtingai: vieni sakosi tikintys, kad yra Aukštesnė Jėga, tačiau negalintys savęs priskirti nei vienai religinei konfesijai, kiti reziumuoja, kad dievas, koks jis bebūtų, yra vienas, ir kad jis yra energija, treti jaučia dvasines planetos vibracijas, ketvirti medituodami bando atrasti ir pažinti dievą savyje.
„Tikiu, kad yra kažkas aukščiau“, - sako jie ir traukia į įvairiausias grupes, susitikimus, susirinkimus, meditacijas, klubus, dalijasi savo patirtimis ir žiniomis interneto bendruomenėse, kuriose greitai atpažįsta vienas kitą ir tai, kad stovi ant to paties „dvasinio laiptelio“. Vartojamas šiai bendruomenei įprastas žodynas: karma ir jos ąsotis, aura, čakra, Svijašas, adžna, Gurdžijevas, planetinė vibracija, Ošo, aukštesnė sąmonė, įsižeminimas, dvasinis valymasis ir tobulėjimas, mantra, tantra, ir, žinoma, neatremiama formuluotė „ką kitame matai, toks pats esi“.
Šiuolaikinėse religijų studijose dvasingumo ir religingumo sąvokos atskiriamos. Religingumas apibrėžia asmens priklausymą vienai ar kitai religinei konfesijai. Tuo tarpu Christopheris Partridge‘as knygoje „The Re-Enchantment of the West“ (2004) dvasingumą įvardija kaip atsigręžimą į save, posūkį į subjektyvumą. „Aš“ suvokiamas kaip proto-kūno-sielos visuma. Ieškodami savo kelio į dvasingumą, žmonės renkasi tas formas, kurios atitinka jų vertybes ir požiūrį. Dažniausiai – tą, kurio nebetenkina tradicinės religijos.
Neretai išbandoma viskas, kas tik siūloma dvasingumo rinkoje, remiantis principu, kad visi keliai veda pas vieną ir tą patį dievą. Partridge‘as pabrėžia, kad naujasis dvasingumas visuomet yra pasirinktas. Tai ne tradicijos primesta religija, o laisva apsisprendimo forma. Nemažai ir tokių, kurie, formaliai ar neformaliai priklausydami vienai ar kitai religinei konfesijai, domisi Naujojo amžiaus judėjimais ir teikiamomis paslaugomis, kurių kodiniai žodžiai – dvasinis tobulėjimas, augimas, Kelias.
Siūlomos praktikos, kurių dauguma kilusios iš Rytų religinių sistemų, o tai jau savaime suvokiama kaip kokybės ženklas. Tačiau pamirštama, kad tos Rytų praktikos perkošiamos, supaprastinamos, adaptuojamos vakarietiškai visuomenei, ir tokiu būdu, Partridge‘o žodžiais tariant, asketizmas virsta estetizmu. O žadama dvasinė transformacija tėra naujo žodyno įsisavinimas, ne visada suvokiant madingų žodžių prasmę.
Septintajame dešimtmetyje dvasingumo paieškos buvo viena iš protesto formų prieš sumaterialėjusią visuomenę. Tai buvo pasipriešinimas sustabarėjusiai tvarkai ir kapitalizmui. Jaunimas nebenorėjo gyventi taip, kaip atrodė priimtina jų tėvams – pirkti namo su veja priešais langus, auginti vaikus ir kasryt riedėti į darbą išsimokėtinai pirktu automobiliu. Alternatyvios dvasingumo formos klestėjo kartu su psichodelikais, ilgais plaukais ir sijonais, gyvenimu komunose ir muzikos festivaliais.
Anų laikų dvasingas jaunimas būriais traukė į Indiją, sėkmingai derindamas guru paieškas su haliucinogenais ir muzikiniu svaiguliu. Kartais ieškantys dvasinio mokytojo jaunuoliai patekdavo į ne pačias geriausias rankas. Išsigandę tėvai plūdo pas antikultinio judėjimo specialistus, kurie galėtų perprogramuoti nuo naujų idėjų svaigstančių jų atžalų smegenis. Juk dvasingumo paieškos ir prasidėjo nuo idėjos. Nuo pasipriešinimo. Ne mažiau svaiginantis – ir buvimas pirmam, išskirtiniam, plaukimas prieš srovę, viliojantis labiau nei greito nušvitimo pažadas.
Tokiu būdu šiuolaikinis dvasingumo repertuaras ima priminti prekybos centro lentynas prieš Kalėdas: knygos, vaizdajuostės, kursai, seminarai, savaitgaliai, atostogos, iniciacijos. Alternatyvios dvasingumo formos nereikalauja labai didelių pastangų, o žada daug. Nereikia nei atsižadėti pasaulietinio gyvenimo, nei studijuoti senųjų šventraščių, nei paklusti dvasiniam vadovui – galima tiesiog laisvalaikiu ieškoti savo kelio, o dar geriau – „savyje rasti visus atsakymus“.
Vartotojai nelinkę atverti piniginės tradicinei bažnyčiai, nes jos repertuaras metams bėgant nesikeičia – tos pačios pamaldos ir liturgijos. Šiuolaikiniai ieškotojai moka už intensyvaus kvėpavimo praktikas, meditacijos pamokas, reiki iniciacijas, gydymą spalvota prana ir kristalais, už „valgyk, melskis, mylėk“ tipo patarimų knygas, nuo kurių jau ir Lietuvoje lūžta ezoterikos skyrelių lentynos.
Dvasinis tobulėjimas tampa masine mada, o tai reiškia, kad jau nebesi išskirtinis nei eidamas į Wolmer seminarus, nei klausydamasis Jasmuheen, nei juo labiau praktikuodamas jogą. Pasiūla didžiulė. Dvasinis tobulėjimas atveria savo duris masėms, pasirengusioms sumokėti už prasmės iliuziją. Taip manipuliuojama viena iš pačių jautriausių temų – juk kad ir kiek ieškotų, prasmės žmogui vis tiek bus negana. Ir už prasmę dažnas ieškotojas pasirengęs sumokėti didžiausią kainą. Juk ar gali būti kas nors brangiau nei žinojimas, kad tavo gyvenimas prasmingas ir kad kažkas kada nors kur nors tavęs laukia?
Gaila tik, kad kritinio mąstymo negalima nusipirkti už pinigus.
„Visai norėčiau aplankyt Indiją. Tiksliau, labai norėčiau. Gal visiems senberniams ateina laikas, kai jie nori į Indiją:). Bet bijau, o jei aš ten nieko nerasiu. Na, to dvasingumo. Dvasinio mokytojo, savo kelio, ar kokio ten velnio. Jei sėdėsiu kokiam kaimely su indusais, kurių net kalbos nemoku. Ką aš ten imsiu indiškai melstis ar ten pozas kokias išdirbinėt, jei ten nuvažiuosiu. Nemanau. Nepabėgsim mes, senberniai nevykėliai, nuo savęs, oi niekur nepabėgsim. Ir mirsim kaip šunys. Vieniši.“
Skaitytojo komentaras interneto portale senberniai.lt