Sėdime ant „Ivano dujų vamzdžio“
Lietuvos gyventojai jau 20 metų yra priklausomi nuo „Ivano vamzdžio“ – ir ne tik nuo naftos, bet ir dujų. Nė viena iki šiol buvusi vyriausybė nesugebėjo nors truputį pasistūmėti strateginių projektų įgyvendinimo link. O tie projektai seniai žinomi – tai Lietuvos dujų tinklų sujungimas su Lenkijos tinklais ir alternatyvus suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje. Jeigu abu projektai būtų įgyvendinti, Lietuvoje atsirastų dujų rinka ir pagaliau galėtume mokėti už dujas tiek, kiek jos realiai vertos.
Dabar, kai „Gazprom“ turi dujų importo monopolį, jie tuo naudojasi ir Lietuvai dujas parduoda po 320 dolerių už 1000 kubinių metrų. Tai yra lygiai 100 dolerių brangiau, negu dujas perka Vokietija. Žmonėms tai atsiliepia 23 proc. brangesne elektra ir 17 proc. brangesne šiluma. Paprastai kalbant, Lietuvos žmonės savo sunkiai uždirbtais pinigais stato garsųjį „Nord Stream“.
Arvydas Sekmokas – nepaperkamas žmogus. Jis ėmėsi to, ko per dvidešimt metų nepadarė kiti. Pristatė strategiją ir konkrečius planus, kad jau nuo 2013 m. Lietuvoje atsirastų ir dujų rinka, ir suskystintų dujų terminalas, ir, pertvarkius dujų ūkį, „Gazprom“ prarastų savo iki šiol nepamatuotai didelę įtaką.
„Gazprom“ yra Kremliui artima kompanija ir, drįsčiau teigti, Rusijos tarpvalstybinės politikos įrankis. Atsiminkime dujų tiekimo sutrikimus Ukrainai, Baltarusijai. Taigi kompanijos pelnas yra nulemtas ne tik verslo, tačiau ir politinių dėsnių. O ką „Lietuvos dujos“ daro su pelnu, gautu iš Lietuvos žmonių, yra akcininkų reikalas. Beje, per praėjusius metus oficialiai „Lietuvos dujos“ gavo 90 mln. litų pelno.
Kam dirba socialdemokratai?
Rusų dujininkai labai patenkinti dabartine situacija. Nenuostabu, kad jie visais laikais dėjo pastangas, kad Lietuvos politikai nieko nekeistų. Todėl juos rimtai išgąsdino Energetikos ministerijos planai ir konkretūs veiksmai. O, kaip sakė Makiavelis, tikslas pateisina priemones. Kokios priemonės naudojamos dabar?
Pirmiausia dujininkai pas ministrą siuntė emisarus su įvairiais pasiūlymais, kad ministras „protingai apsigalvotų“ ir permainos sustotų, tačiau A. Sekmokas, kiek man teko girdėti, išvis nepriima jokių atstovų ir atsisako su jais net kalbėti. Tada dujininkai pradėjo grasinti tarptautiniais teismais ir arbitražas. Kai ir tai nepadarė jokio poveikė, pradėjo užsakinėti žiniasklaidoje straipsnius su tendencingais ir iškraipytais faktais, kuriuose su purvais maišoma ir Vyriausybė, ir energetikos ministerija. Nenustebčiau, jeigu artimiausioje ateityje būtų sukurptas koks nors „skandalas“ apie ministrą A. Sekmoką...
Naujausias dujininkų žygis buvo pas socialdemokratus, kurie visaip iškoneveikė ministrą. Deja, Lietuvos kairieji pakibo ant šio kabliuko ir prakalbo apie interpeliaciją. Tačiau ar jie nesupranta ką ministras siekia įgyvendinti, ar jie veikia antivalstybiškai? Ką ponai Gediminas Kirkilas, Viktoras Uspaskichas, Vytas Navickas, o taip pat, deja, tenka pripažinti, kad ir a.a. Algirdas Brazauskas nuveikė, kad Lietuvos gyventojai negautų tokių kosminių sąskaitų už šildymą? Lygiai nieko.
Lietuvos energetikos politikoje įvyko proveržis. Pagaliau ne energetikai valdo valstybę, tačiau valstybė pradėjo kontroliuoti energetikus. O tai nepatinka suinteresuotoms grupėms Lietuvoje ir užsienyje, todėl bet kokios priemonės gali būti panaudotos, kad pertvarkos būtų sustabdytos. Tik viliuosi, kad vis dėlto socialdemokratai galbūt yra Lietuvai dirbanti partija ir jie nepaaukos valstybės ir jos žmonių gerovės vardan grupuočių interesų.