Tai dėsninga, nes pirmieji du gamybos sektoriai, kuriuose kainos paaugo, skiriasi nuo trečiojo. Svarbiausias skirtumas -- oligopolinė tiek pieno, tiek miltų bei duonos gamybos sektorių struktūra.
Pieno gamybos sektoriuje keturios įmonės dalijasi 40 proc. Lietuvos rinkos (čia tik pardavimai, o, ŽŪM duomenimis, net 93 proc. žaliavinio pieno superka viso labo penkios įmonės!), duonos sektoriuje dvi didžiausios bendrovės „Vilniaus duona“ ir „Fazer Gardėsis“ dalinasi apie 70 proc. rinkos.
Tuo tarpu mėsos sektoriuje susiformavusių rimtų oligopolinių struktūrų nėra ir konkurencinė kova žymiai aštresnė.
Kalbant apie maisto produktų kainas, negalima neįvertinti ir mažmeninės prekybos maisto produktais sektoriaus pasidalinimo. Keturiems tinklams pasidalinus šį segmentą ir užimant beveik 40 proc. rinkos, konkurencijos taip pat tenka ieškoti su žiburiu. Mažmeninėje maisto produktų prekyboje susiformavęs prekybinių tinklų oligopolis yra pati didžiausia jėga bet kurios maisto produktų grupės tiekimo grandinėje.
Taigi dviejose svarbiausiose tiekimo grandyse vyraujant oligopolinėms struktūroms, bet kokie rinkos svyravimai ar karteliniai susitarimai dėl kainų kėlimo gali būti lengvai perkelti ant vartotojų arba ant žaliavos tiekėjų pečių.
Nestandartinė padėtis maisto produktų tiekimo grandinėje susiklostė prasidėjus krizei. Iki jos bet kokius rinkos svyravimus ir veiklos neefektyvumą tinklai galėjo amortizuoti didindami kainas, teisindamiesi neadekvačiai didėjančiais darbo užmokesčiais (tiesa, reikia pripažinti, iš dalies tai tiesa ir vėliau gerokai prisidėjo prie vėliau kilusios ekonominės krizės).
Kai per krizę dramatiškai krito vartojimas, o Žemės ūkio ministerija susivienijo su žemdirbių organizacijomis, dvi oligopolinės struktūros (mažmeninės prekybos maisto produktais tinklai bei pieno ir miltų bei duonos produktų gamintojai ) atsidūrė viena prieš kitą.
Tačiau mažmeninės prekybos tinklai pagrindinius uždarbius visuomet krovėsi ne iš būtiniausių maisto produktų prekybos. Tikros aukso kasyklos visuomet buvo drabužiai, buities bei namų apyvokos prekės. Būtent per šių prekių vartojimą ir smogė įsismarkavusi krizė.
Mažmenininkų padėtis buvo palankesnė nei gamintojų, nes jie arčiausiai vartotojo ir yra pirmoji grandis, konvertuojanti prekes į pinigus. Todėl prekybos tinklams pavyko suspausti gamintojų maržas bei pasididinti savąsias, šalia to iš lėto ir nežymiai vis kilstelint maisto produktų kainas. Taip jie kompensavo dalį savo praradimų, atsiradusių dėl kritusios prekybos nemaisto produktais, ir 2009-uosius su visai neblogu sektoriniu 95 mln. pelnu.
Vasaros kataklizmams sukėlus neramumus ir spekuliacijas pasaulinėje maisto produktų rinkoje, o Lietuvoje pasirodžius pirmiesiems mažmeninės prekybos atsigavimo ženklams, savo padėties suskubo taisyti ir abu būtiniausių maisto produktų tiekimo grandinėje veikiantys oligopoliai. Pirmiausia, dėl spekuliacijų (pvz., grūdų atsargų pasaulyje yra užtektinai) kylant maisto produktų poreikiui, gamintojai gauna naują ginklą prieš prekybininkus –eksportą ir ima nesitaikstyti su jų diktatu.
Praėjusią savaitę kai kurie tinklai ėmė dramatišku tonu pranešinėti apie gamintojų diktatą, gaunami pranešimai apie dviženklius kainos pakėlimus, kuriais prekybininkai esą verčiami peržiūrėti savo kainodarą. O pasižiūrėti tikrai yra kur. Štai 2,5 proc. riebumo pieno 1 litro kainoje prekybininkai nuo iki š.m. birželio savo maržos dalį gamintojų sąskaita sugebėjo pasikelti nuo 19 iki 31 proc., „Tilsit“ sūrio -- nuo 14 iki 21 proc., batono nuo 16,1 iki 20,8 proc., kvietinių miltų nuo 23,4 iki 43,6 proc. Gamintojai pilni noro susigrąžinti, kas jiems „priklauso“.
Be minėtų psichologinių „pasaulinės maisto krizės“ argumentų bei kovos, kas prisiims smukusio vartojimo kaštus tarp prekybininkų ir gamintojų, realių priežasčių kainoms kilti nėra, nes žaliava bet kuriuo atveju nėra didžiausia dedamoji maisto produktų kainoje. Pavyzdžiui, duonos gaminiuose ji tesiekia tik 9,5 proc.
Taip trykštantiems noru kuo greičiau kompensuoti krizės „praradimus“ prekybininkams ir gamybininkams reikėtų prisiminti pamokymus, kuriuos per krizę dalino valdžiai apie vartotojų lūkesčius ir ekonomikos atsigavimą. Kainų augimas minėtų lūkesčių nepataisys, o kartu su artėjančio šildymo išlaidomis gali tapti sprogstamuoju mišiniu krizės išvargintoje visuomenėje.
Ką galėtų ir privalėtų daryti valdžia pirmojo būtinumo maisto prekių sektoriuje ir mažmeninėje prekyboje vyraujant oligopolijoms?
Pirmiausia, griežta oligopolijų priežiūra. Konkurencijos tarnyba turėtų nuolat prižiūrėti šios rinkos dalyvius, tirti galimus kartelinius susitarimus, reikalui esant pasitelkdama ir kitas specialiąsias tarnybas, galinčias vykdyti operatyvinę veiklą. Konkurencijos tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Viešųjų pirkimų tarnyba --tai yra tos organizacijos, kurių finansavimas net ir sunkmečio sąlygomis turėtų didėti.
Antra – pritraukiant investicijas, jei reikia, net suteikiant naujiems ar smulkiesiems rinkos dalyviams, didinti konkurenciją oligopolizuotose rinkose. Geras pavyzdys yra Žemės ūkio ministerijos parama naujai besikuriančiai kooperatyvinei pieno bendrovei „Pienas LT“.
Tačiau prieš įsikišant į rinką, taip pat reikėtų įvertinti, kaip ji pasikeis. Ši bendrovė yra numačiusi pirkti žaliavą ir visą produkciją tik eksportuoti, nieko negaminant nieko vidaus rinkai. Iš to naudos, be abejo, turės žemdirbiai, bet vartotojams dėl brangstančios žaliavos kainos tik augs. Jei norime stiprinti konkurenciją pieno produktų vidaus rinkoje bei išlaikyti stabilias mažmeninės prekybos kainas, bendrovė privalo gaminti ir vidaus rinkai.
Kad stiprėtų konkurencija duonos sektoriuje, smulkesnėms duonos produktų gamybos įmonėms Ūkio ir Žemės ūkio ministerijos galėtų skirti ES lėšų gamybos valdymui modernizuoti bei įrangai atnaujinti.
Taigi pasirinkimų ratas gal ir nėra platus, tačiau valstybės institucijoms ką veikti yra. Tačiau atsakomybę už tik pradėjusią atsigauti ekonomiką privalo prisiimti visi: ne tik valstybė, bet ir visi maisto produktų rinkos dalyviai.