Juo į Lenkijos ir Rusijos santykius jis kala kreivą surūdijusią vinį, ant kurios sukabina viską: 1920 m. Lenkijos atkirtį Raudonajai Armijai, lenkų agresiją prieš SSRS, 1939-ųjų rugpjūčio ir rugsėjo peripetijas, net generolą Jozefą Pilsudskį lygina su Adolfu Hitleriu, kuris esą iš tuometinio lenkų lyderio mokėsi klastos ir žiaurumų, Josifo Stalino 1940-ųjų surengtą Katynę laiko kerštu už raudonarmiečių žudynes Osuvo miestelyje prie Varšuvos 1920-ųjų rugpjūčio 15 d...
Ši iš pirmo žvilgsnio vaikiška faktų ir įvykių „košė malošė“ turi vieną tikslą: išvalyti nenuplaunamas dėmes nuo ekspansinės bolševikų politikos po I pasaulinio karo, kai Vladimiras Leninas revoliucijos liepsną įsakė nešti per visą pasaulį, reabilituoti J.Stalino nusikaltimus, kuriuos jis darė jau tais laikais, būdamas Revoliucinės karinės tarybos narys ir nesiųsdamas pagalbos prieš lenkus kariavusiam Michailui Tuchačevskiui, pateisinti Molotovo-Ribbentropo paktą bei 1939 09 28 pasirašytus jo slaptuosius protokolus. Galų gale, iš šiandieninių realijų žvelgiant, Maskvoje kai kam labai jau norisi juodu katinu perbėgti atšylančius Rusijos ir Lenkijos santykius.
Iš lenkų pusės dingstį visokiems tokiems „kabliukams“ duoda patys Lenkijos ultrapatriotai. Tai jie neleido atidengti paminklo 1920 08 14-15 mūšiuose prie Osuvo žuvusiems 22 raudonarmiečiams, o rugsėjo 21-ąją ant jo raudonais dažais ištepliojo įžeidžiantį užrašą, primindami 1940-ųjų Katynę ir 2010-ųjų Smolenską. Politine prasme tai tiesioginis išpuolis prieš Bronislawo Komorowskio liberalus, kurie esą „be vazelino lenda Maskvai į vieną vietą“ (europarlamentaro nuo partijos „Teisė ir teisingumas“ Ryszardo Czarneckio posakis). Kita vertus, teisus ir šis politikas, tinklapyje Onet.pl samprotavęs: „argi sveiku protu suprantama, kad dar nėra paminklo Lecho Kaczynskio ir kitoms katastrofos aukoms, o jau pastatytas bolševikiniams okupantams“.
Nenuostabu, kad J.Pilsudskio Maskvoje kai kas nemėgsta ir šiandien. Juk būtent šio generolo vadovaujama lenkų kariuomenė užkirto kelią bolševikinės revoliucijos „eksportui“ į Europą. Belieka spėlioti, kokia būtų Europa ir koks būtų A.Hitlerio bei J.Stalino sąmokslas, jei Raudonoji Armija prieš 90 metų būtų nužygiavusi taip toli, kaip triuškindama tuos pačius vokiečius II pasaulinio karo pabaigoje...
Tą 1919-ųjų rudenį ir 1920-ųjų vasarą Raudonoji Armija iš tikrųjų sėkmingai vijo vokiečius iš vakarinių bolševikinės Rusijos pakraščių, kuriuos dar tebekontroliavo „baltieji“. Tačiau išvargintas pilietinio karo V.Leninas lenkams, kurie 1920-ųjų gegužės 6-ąją buvo užėmę Kijevą ir visiškai priartėjo prie Minsko, siūlė „kaimyniškus santykius“ ir derybas, kad rytinė Lenkijos siena eitų pagal Pripetę iki Dnestro, tai yra 50-80 km ryčiau negu ji buvo nužymėta per 1919 m. vasario kovas.
J.Pilsudskis delsė, tikėdamasis įgyvendinti savo seną svajonę – atkurti Abiejų Tautų Respubliką (Žečpospolitą) 1772 m. iki pirmo padalijimo jos buvusiose ribose. Tuo metu bolševikai į Vakarų frontą sutraukė visas savo pajėgas, kurioms vadovauti ėmėsi palyginti jaunas (27 m.) ir gerai pilietinio karo frontuose užsirekomendavęs M.Tuchačevskis (1937 06 12 J.Stalino įsakymu kartu su didele karininkų grupe jis, tebūdamas 44-rių, buvo sušaudytas kaip dalyvavęs trockistų sąmoksle).
Raudonoji Armija netrukus atbloškė lenkus, birželio 12-ąją atimdama Kijevą, o rugpjūčio pradžioje jau pasiekusi Varšuvą. V.Lenino bendražygis J.Stalinas, būdamas įtakingas Revoliucinės karinės tarybos narys, tuomet džiaugėsi: „Didžiulė prie Lenkijos prigludusių rajonų – Baltarusijos, Lietuvos, Rusijos, Ukrainos – gyventojų dauguma yra ne lenkų valstiečiai, kenčiantys lenkų dvarininkų priespaudą. Todėl sovietinės kariuomenės šūkį „Šalin lenkų ponus!“ karštai palaiko šių rajonų žmonės“.
O sėkmės apakintas M.Tuchačevskis 1920 07 04 savo įsake rašė: „Sprendžiamas pasaulinės revoliucijos likimas. Per baltosios Lenkijos lavoną tiesiasi kelias į pasaulinį gaisrą. Mes ant durtuvų atnešime laimę ir taiką darbo žmonėms. Pirmyn į Vakarus!“. Bet būsimas „tautų tėvas“ čia pat išdavė bolševikų žygį į Vakarus: jis nepritarė Levo Kamenevo ir Levo Trockio siūlymui į pagalbą M.Tuchačevskiui permesti elitinę Semiono Budiono raitelių armiją, kurią ketino pasiųsti Karpatus vengrų revoliucionieriams remti.
Gal tai buvo pagrindinė V.Lenino klaida – aklai pasitikėti J.Stalinu, nulėmusi tai, kad revoliucijos vado idėja paversti pasaulį arba bent Europą vieninga darbininkų ir valstiečių imperija teliko bolševikine svajone. Vokietijos siena (tiksliau Berlynas) tąkart taip ir nebuvo pasiekta. Netrukus po 1920 08 14-15 d. įvykusio mūšio prie Varšuvos, Osuvo gyvenvietėje, J.Pilsudskio kariuomenė, remiama Antantės pajėgų (sprendimas padėti lenkams buvo priimtas Antantės konferencijoje 1920 07 05 Spa mieste Belgijoje), vėl atbloškė bolševikus net 400 km į Ukrainos ir Baltarusijos gylį. Ši siena užsifiksavo iki pat lemtingųjų 1939-ųjų...
Bet visame šitame karų katile lietuvių kilmės lenkų generolas nebuvo gailestingas trumpam nepriklausomybę iškovojusiai Lietuvai. Vilnius ėjo iš rankų į rankas.
Pagaliau 1920 10 07 d. Suvalkų sutartimi Lenkija pripažino Vilniaus kraštą kaip Lietuvos dalį, kurį buvo užėmusi dar 1919 04 19, tačiau 1920 m. pusmečiui palikusi Vilnių (bet ne visą teritoriją). Netrukus Suvalkų sutartis buvo sulaužyta, ir Varšuvos nekontroliuojamas, bet J.Pilsudskio laimėjimų įkvėptas kitas generolas Lucjanas Zeligowskis su savo „Litewsko-bialoruska dywizja“ (kaip rašė V.Biržiška, ji taip pavadinta Vakarų Europos ir Tautų Sąjungos akims apdumti) vėl užėmė kraštą, paskelbęs čia Vidurio Lietuvos valstybę.
1920-ųjų spalio 9 d. po pietų lenkai visiškai okupavo Vilnių. Tuomet su vietinių ir iš anksto atsiųstų agentų pagalba prasidėjo tikri lietuvių, žydų, kitų tautybių žmonių pogromai. Iš pradžių Varšuva skelbė, kad generolo būriai jiems nepavaldūs, o sukurta valstybė yra fiktyvi, tačiau po dviejų metų (1922 03 24 d.) Lenkijos Seimo sprendimu Vilniaus kraštas (apie 7000 kv. km teritorija su beveik puse milijono gyventojų) buvo oficialiai prijungtas prie Lenkijos. Tautų Sąjunga ir Antantės šalių Paryžiaus konferencija šią okupaciją pripažino.
Nepaisant okupacinių J.Pilsudskio užmačių, kaip rašo istorikas Andrzejus Nowakas laikraštyje „Rzeczpospolita“, prieš 90 metų lenkai sustabdė Raudonosios Armijos žygį į Berlyną, Prahą, Budapeštą, Vieną ar Paryžių. Šių šalių sostines tuo metu taip pat buvo apkrėtęs bolševikinio perversmo virusas, čia veikė didžiulės komunistinės grupuotės. Sėkmingai susiklosčius situacijai, per metus Raudonoji Armija būtų priėjusi Atlanto krantus – tai, ko nepadarė net po 25-rių metų, įveikusi nacizmą...
Bet vadinamojo Varšuvos mūšio kaina buvo didelė: įvairiais duomenimis mūšiuose žuvo keli tūkstančiai raudonarmiečių, apie 85 tūkstančiai buvo internuota, didelė jų dalis mirė nuo ligų, kankinimų ir baisaus elgesio su belaisviais, keli šimtai buvo gražinta į Rusiją, 1921 03 18 pasirašius Rygos sutartį.
Prieš keletą metų Osuve atkasti tik 22 raudonarmiečių palaikai. Nesutarimai dėl jų įamžinimo – tai dabartinės Lenkijos vidaus padėties išraiška. Bet kartu tai rodo, kaip nevienodai ir dar emocionaliai vertinami kritiniai Lenkijos ir Rusijos istorijos vingiai, kiek juose dar ideologinių dėmių, dažnai temdančių ir kaimyninių šalių istoriją.