Ši sovietinio ir konspiracinio mentaliteto amalgama sukuriama kraštutinių pažiūrų komentatorių, kurie nenuilstamai bruka savo pamėgtą etiketinę ideologiją ir niekina kitaminčius.
Esu tvirtai įsitikinęs, jog dauguma žmonių atmeta tokį primityvų kategorizavimą į savus ir priešus. Tai patvirtina ir labai aukštas prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumas, kuri, visuomenės supratimu, vykdo centristinę politiką. Prezidentę vienodai remia tiek kairiųjų, tiek ir dešiniųjų pažiūrų elektoratas (apie 90 proc.). Praeiti Seimo rinkimai irgi parodė, kad nemaža dalis rinkėjų sąmoningai ar instinktyviai ieško „trečio kelio“ politikų, kurie sugebėtų atsiplėšti nuo senų stereotipų. Nors eksperimentas su Tautos prisikėlimo partija nepavyko, pamatinis poreikis išlieka, nes dauguma rinkėjų nėra nei užkietėję landsbergistai, nei komunistai.
Perdėtas kategoriškumas yra būdingas kraštutinių pažiūrų žmonėms, o kitaminčių nuomonių sutapatinimas su užsienio žvalgybomis kvepia Šaltojo karo ir posttotalitarinės visuomenės radikalų ekscentrizmu. Į individus žiūrima kaip į lėles, kurios neturi ir negali turėti savo nuomonės, o tik sugeba atkartoti šeimyninko duotas instrukcijas.
Bet koks pasipriešinimas tokiam visuomenės skaldymui traktuojamas geriausiu atveju kaip naivumas, o blogiausiu – kaip, jūs turbūt atspėjote - agentūrinis darbas. Akivaizdu, jog šis požiūris labiau atspindi skirstančiojo, o ne skirstomojo mentalitetą. Tačiau ar tai reiškia, kad Lietuvoje nebuvo ir nėra užsienio žvalgybų agentų? Ne. Bet, kaip kritikuodamas susikompromitavusį komunistų medžiotoją, JAV senatorių Josephą McCarthy’į išsireiškė legendinis žurnalistas Edwardas Murrowas, „mes privalome atskirti nesutarimą nuo neištikimybės.“ Apie neištikimybę valstybei ar jos išdavystę sprendžia teismai.
Jei jau prabilau apie individualizmą ir asmenybes, negaliu aplenkti bene žymiausių ir kontraversiškiausių Lietuvos politinio olimpo figūrų – A.A. Algirdo Brazausko ir prof. Vytauto Landsbergio. Priklausomai nuo to, kurios ideologinių fundamentalistų stovyklos klausysimės, abu šie politikai yra arba didžiausi nevykėliai, arba mūsų šalies gelbėtojai. Tačiau nei vienas, nei kitas apibūdinimas neatitinka tikrovės.
Apsistokime trumpam ties nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu. Manau, jog daugelis istorikų ir politologų sutiktų, kad tiek A. Brazauskas, tiek ir V. Landsbergis suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos nepriklausomybės atgavime. A. Brazausko nuosaikumas padėjo apmalšinti Maskvoje sėdinčių konservatyvių komunistų pyktį, o V. Landsbergio radikalumas – prastumti ir išlaikyti visiškos nepriklausomybės įdėją.
Situacija taptų dar painesnė, jei pavartytume dviejų nepriklausomybės dešimtmečių puslapius. Kadangi išsamiai diskusijai neužtenka vietos, pasakysiu tik tiek, jog abiem tautos lyderiams galima priskirti ir laimėjimų, ir klaidų.
Nuo asmenybių pereikime prie kitos jautrios temos – Lietuvos santykių su Rusija. Čia taip pat dažnai sutirštinamos spalvos ir į Rusiją verčiama žvelgti arba kaip į mirtiną priešą, arba kaip į neišskiriamą draugą. Pavyzdžiui, nesenai pasirodžiusiame straipsnyje Valentinas Mitė teigia, jog Rusijos valstybinio kapitalizmo ir politinio valdymo modelis yra patrauklus nemažai daliai Lietuvos gyventojų.
Bet tai juk ne tiesa. Visų pirma, tie žmonės ilgisi ne Rusijos, o socialinio-psichologinio stabilumo ir saugumo, kuris buvo prarastas atėjus nepriklausomybei. Šis pokytis buvo skaudus ypač vyresniojo amžiaus žmonėms. Antra, niekas nenori gyventi pagal „rusišką“ tvarką, bet pasisako už tam tikrą pragmatišką bendradarbiavimą su Rytų kaimynais. Juk tarp mirtino priešo ir neišskiriamo draugo kategorijų dar galima surasti ir trečią kelią. Netikite? Pasižiūrėkite į Andriaus Kubiliaus vykdomą užsienio politiką.
Mes, kaip kaimynės, neišvengiamai priverstos bendradarbiauti, ar tai būtų Kainingrado-Klaipėdos uostų projektai, ar tranzito per Lietuvą problemos, ar energetinių išteklių importas, ar maisto gaminių eksportas, ar dar šimtai kitų klausimų.
Noriu pabrėžti, kad pats bendradarbiavimo faktas nereiškia kažkokio padlaižiavimo Maskvai ar atsisakymo istorinės tiesos paieškos. Istoriniai klausimai turi savo vietą ir svarbą, bet mes nepriversime Maskvos atgailauti ar staiga pasukti demokratijos keliu. Tiesiog priimkime nuostatą, kad Rusija artimiausiu laiku nepasikeis, ir pasvarstykime racionaliai, kaip galima Lietuvai geriau išnaudoti dvišalio bendradarbiavimo galimybes neatsisakant pamatinių vertybių.
Čia ir slypi „trečio kelio“ esmė – siekis peržengti primityvių ir ekstremalių kategorijų rėmus ir atrasti tam tikrą aukso vidurį. Juk gyvenime ir politikoje labai nedaug įvykių patenka tik į baltą arba tik į juodą kategorijas.
Įtariu, jog kritikai apkaltins mane moraliniu reliatyvizmu, bet tokią kritiką vertinčiau kaip nenorą įsigilinti į klausimo problematiką ir niuansus. Perdėm kategoriškas požiūris atpalaiduoja nuo būtinybės samprotuoti ir įsiklausyti į kito nuomonę. Būtent tada viešąją erdvę užpildo padriki ir pikti monologai. Žinia, iš dviejų monologų dialogo nesukursi.