Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: „Kiek tu skolingas mano šeimininkui?“ Šis atsakė: „Šimtą statinių aliejaus“. Tada jis tarė: „Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt“. Paskui klausė kitą: „O kiek tu skolingas?“ Anas atsakė: „Šimtą saikų kviečių“. Jis tarė: „Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt“. Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs.
Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai. Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose.
Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?! Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“. (Lk 16, 1-13)
Kaip ir daugelyje Evangelijos palyginimų, taip ir čia mes aptinkame tam tikrą gyvenimo dramą, besikeičiantį veiksmą. Turtingas žmogus ruošiasi atleisti savo prievaizdą, kuris eikvoja jo turtą, t. y. nesąžiningai elgiasi. Prievaizdas net nesigina, pripažįsta, kad tai, ką sužinojo jo šeimininkas, yra tiesa. Jo sąžinė nešvari, jis to neneigia.
Toliau pasakojime lieka vienas prievaizdas, kuris, pasitraukęs į vienumą, apmąsto susidariusią situaciją. Nors jo ateitis neaiški ir esama tik labai mažos vilties, jog viskas baigsis geruoju, jis nepasiduoda ir nusprendžia, pasinaudodamas dar vis turimomis savo galiomis, sutvarkyti skolos raštus ir santykius su šeimininko skolininkais, kad įgytų draugų ir užtikrintų sau ateitį.
Gėrybės, kurias jie buvo skolingi – svarbiausi Palestinos žemės produktai: aliejus ir kviečiai. Statinė – apie 40 litrų, saikas – apie 400 litrų (biralams seikėti). Kiekvienam iš skolininkų buvo nubraukta beveik lygi skola. Bendra abiejų nubrauktų skolų suma sudarė vieno žmogaus trejų metų atlyginimą.
Pasakojimo pabaigoje daromas netikėtas posūkis: „Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs“. Iš pirmo žvilgsnio šie Jėzaus žodžiai mus gali papiktinti: susidaro toks įspūdis, kad pats Dievas laiko maišą vagiui.
Tačiau pagyrimas skirtas ne jo suktumui, bet – sumanumui, gudrumui (plg. Mt 10, 16). Jis, pasinaudojęs šeimininko turtu, susirado draugų. Kritiškoje situacijoje atrasdamas išeitį, atrado ir kitus. Netikėtai pastebėjo kitus, ko anksčiau, besirūpinant tik savimi, jam nepavykdavo padaryti. Atranda draugystės tikrovę. Taip, jis pasielgia dar kartą neteisingai, sumažindamas ne savo nuosavybės skolas, o savo šeimininko, tačiau šį kartą jis tai padarė ne tiek dėl savęs, kiek ir dėl kitų.
Dievas mums patiki mažus dalykus žemėje: materialios gėrybės, gamtos ištekliai, pinigai, gailestingumas, išsilavinimas, dėmesingumas, žodis. Kaip geri prievaizdai turėtume mokėti tuo naudotis. Tik taip galėsime paveldėti tikrąjį turtą – Dievo Karalystę.
Vadinasi, amžinybė nėra atskirta nuo šio žemiško gyvenimo. Gyvenimo pilnatvė anapus prasideda nuo mūsų santykio su šalia esančiu žmogumi čia ir dabar. Tai yra patikima investicija pelnyti draugų, kurie mus parems tuo metu, kai viską prarandam, palikdami šio pasaulio verslą ir rūpesčius, ir keliaujam pas pasaulio Teisėją.
Niekas iš mūsų ten neprisistatys su tvarkingomis sąskaitų knygomis. Ne viskas ten mums susives. Tačiau, jeigu tie mūsų netikslumai bus naudingi artimui, jeigu būsime sumažinę kitų kaltes, o ne kaip įprasta išpūtę, jeigu būsime ištrynę nuoskaudas ir mąstę ne teisės terminais, bet – meilės, tai gailestingas Teisėjas pagirs mus taip pasielgus, nežiūrint, kad iki galo viskas taip ir nesusives.
Bet juk žmogui praktiškai ir neįmanoma padaryti, kad viskas būtų tvarkinga ir tobula. Viešpats, vis dėlto, bus patenkintas ir ribotu mūsų administravimu. O to, ko dar trūksta, jis ieškos kitur, ne mūsų piniginėje: jo turtas patikimai bus saugomas kitų kišenėse, pas mūsų draugus, kurie, stovėdami šalia jo greičiausiai tars keletą gerų žodžių apie mus.