Kažkas stebisi, kodėl dešinioji vyriausybė esanti mažiau vertybinė, nei prieš tai buvusi kairioji; kažkas tvirtina, girdi Lietuva dabar pataikauja Rusijai, vengia ją erzinti, kai anksčiau prezidentas Valdas Adamkus nebijojęs sakyti Maskvai nemalonių dalykų. Maža to, Lietuva be jokio reikalo pasidariusi autokrato Aleksandro Lukašenkos advokate. Galiausiai kažkas įžvelgia tariamą Lietuvos nusigręžimą nuo Amerikos.
Vis dėlto nėra taip paprasta. Anksčiau vertybine vadinama politika išties pasižymėjo aštresniu žodynu Rusijos atžvilgiu, tačiau veiksmai dažnai buvo visai priešingi. Nebuvo kryptingų pastangų užsitikrinti energetinį saugumą, todėl Rusijos įtakos Lietuvoje tik stiprėjo. Vidaus politikoje buvo aršiai kovojama su vienomis Rusijos įtakos grupėmis, tačiau atveriamas kelias kitoms, kurioms net būdavo užtikrinama specialiųjų tarnybų ir teisėsaugos institucijų pagalba.
Šiuo metu žodynas Rusijos atžvilgiu išties tapo nuosaikesnis, kartu matome darbus, kurie stiprina šalies energetinę nepriklausomybę. Dedama daug pastangų išvalyti teisėsaugą nuo šešėlinių ir korupcinių įtakų, kurios, kaip liudija kai kurių apdovanojimų istorijos, buvo įprastas reiškinys net tuometinėje prezidentūroje.
Apibendrinant galima teigti, kad šiandieninė valdžia konkrečiais darbais didina šalies saugumą, tuo tarpu anksčiau deklaruota vadinamoji vertybinė politika tebuvo skambūs, bet tuštoki šūkiai, o primetama diskusija dėl vertybių yra daugiau buvusiųjų bandymas pateisinti save.
Manau, kad veiksmai užsienio politikoje dabar yra svarbiau už retoriką ir pabandysiu tai pagrįsti premjero Andriaus Kubiliaus diplomatijos pavyzdžiu. Pirmiausia pažvelkime į jo susitikimų su tarptautiniais lyderiais seką. Šį pavasarį maždaug per mėnesį premjeras susitiko su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu, bendravo su Amerikos prezidentu Baracku Obama ir Amerikos užsienio reikalų ministre Hillary Clinton. Taip pat buvo susitikimai su Baltarusijos premjeru Vladimiru Sidorskiu ir Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka bei Europos Komisijos vadovu Jose Emanueliu Barrosu, su Gruzijos premjeru Nika Gilauriu. Galop Vilniuje ką tik lankėsi Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Su V. Putinu A. Kubilius kalbėjo apie Lietuvos planus statyti branduolinę jėgainę ir dujų terminalą bei apie būtinybę sąžiningai įvertinti istorijos neteisybes (kaip tik prieš Putino vizitą į Katynę kartu su Lenkijos premjeru Donaldu Tusku). Jei V. Putinas turėjo abejonių dėl šitos vyriausybės ketinimų siekti energetinės nepriklausomybės rimtumo, tai pusantros valandos pokalbis Novo Ogariove tas abejones tikrai išsklaidė.
Po kelių savaičių Prahoje, prieš bendrą Vidurio Rytų Europos vadovų vakarienę su B. Obama, kartu su D. Tusku premjeras stebėjosi ir spėliojo, kodėl Putinas keičia (ar bent dedasi keičiąs) savo požiūrį į istoriją – gal dėl amerikiečių perkrovimo (reset) politikos? Ar dėl krentančios dujų kainos?
Vėliau, per vakarienę, buvo proga aptarti perkrovimą ir jo rezultatus su politikos autoriumi – Baracku Obama, kuriam A. Kubilius užsiminė, kad su V. Putinu pavyko pasikalbėti apie istorijos nuoskaudas. JAV prezidentas pritarė A. Kubiliaus formulei „Rusijos atžvilgiu galim būti optimistai, tačiau reikia būti ir realistais“ – šita šalis nevirs demokratija per naktį, net dešimtmečių gali būti mažai.
Dar po keleto savaičių Vašingtone apie pokalbį su V. Putinu A. Kubilius papasakojo Amerikos užsienio reikalų ministrei Hillary Clinton. Ši atsakė paprastai: „Kuo daugiau kalbėsit apie istoriją su Putinu, tuo geriau“ (The more you talk history with Putin the better). H. Clinton taip pat išreiškė aiškią paramą Lietuvos planams siekti energetinės nepriklausomybės.
Kiek vėliau A. Kubilius aptaria A. Putino elgesio permainas su iš Rusijos grįžtančiu Jose Emanueliu Barrosso. Lietuva vėl gauna paramą ES trečiojo paketo diegimui ir energetinės nepriklausomybės siekiams, o Rusijos klausimu abu pritaria „optimizmo ir realizmo“ formulei. Panaši dvasia vyravo per susitikimą su Angela Merkel – nors vokiečių bendrovė E.ON yra „Lietuvos dujų“ akcininkė kartu su „Gazpromu“.
Lygia greta per susitikimus su Baltarusijos premjeru Vladimiru Sidorskiu ir prezidentu Aleksandru Lukašenka išaiškėjo Baltarusijos nepasitenkinimas Rusijos energetiniu „vienpusiškumu“ ir bendri interesai siekiant užsitikrinti alternatyvius dujų tiekimo šaltinius. „Bendri interesai gali padėti Baltarusijai gravituoti Europos Sąjungos link“, - susumuoja A. Kubilius. Kartu jis nepamiršta pabrėžti autokratui prezidentui, kad pagarba žmogaus teisėms ir pilietinėms laisvėms atvertų Baltarusijai kur kas daugiau durų.
Koks šių susitikimų rezultatas? Lietuva konstruktyviai dalyvauja reset politikoje ir didina optimizmo šansus santykiuose su Rusija, pradeda savo dialogą apie istorijos skriaudas, prisijungia prie lenkų pastangų ieškoti istorinės teisybės. Kartu Lietuva su savo istorine patirtimi stiprina realizmo elementą ir padeda Amerikai ir Europai „valdyti“ lūkesčius Rusijos atžvilgiu. Lietuva taip pat viešai ir atvirai deklaruoja energetinės nepriklausomybės siekius Rusijai, kartu užsitikrina sąjungininkų paramą. Be to, Lietuva išnaudoja trintį tarp Baltarusijos ir Rusijos ir taip randa naujų energetinės nepriklausomybės sąjungininkų, prisideda prie Baltarusijos „gravitacijos“ Europon.
O ką laimėjo ankstesnė, žodžiais aštri ir tariamai antirusiška politika? Radikaliausi senosios užsienio politikos momentai – veto dėl ES derybų su Rusija pradžios, vieša ir nepagrįsta Prancūzijos prezidento taikymo misijos per Rusijos-Gruzijos karą kritika, CŽV kalėjimų įsileidimas – nepadėjo Lietuvai stiprinti savo reputacijos Europoje ir net Amerikoje. Kam naudinga, kad radikali Lietuva izoliuotų save nuo ištikimiausių sąjungininkų? Atsakymas paprastas - Rusijai.
Tuo tarpu be aštrių antirusiškų „užlenkimų“ Lietuvos premjeras gali pasakyti kietus savo esme dalykus. Rusijos žiniasklaidoje jis pasisako ir apie „Mistralį“ ir apie tai, kad džiaugtųsi, jei Lietuvoje NATO įsteigtų savo karo bazę. Į naujienų agentūros „RIA Novosti“ klausimą, kodėl Lietuva deda lygybės ženklą tarp fašistinės Vokietijos ir komunistinės Rusijos, kuri tą fašizmą nugalėjo, premjeras atsakė trumpai: „Ačiū už pergalę prieš fašizmą, bet dar reikia nugalėti stalinizmą“.
Tačiau tai nestabdo dialogo, kitaip nei ankstesni antirusiški pokštai: pvz. senosios užsienio politikos architekto Albino Januškos pasiūlymo į „Družbos“ naftotiekio užsukimą atsakyti bėgių į Kaliningradą ardymu; arba viešus A. Januškos bičiulių samprotavimus, kad autovežėjų problemas su Rusija reikia spręsti Kaliningrado blokada. A. Kubiliaus diplomatijoje sienų pralaidumo klausimai, Lietuvos eksportuotojų problemos su Rusijos veterinarijos tarnyba ir panašiai išspręstos pavymui pokalbiui su V. Putinu, su jo kabineto ministrų pagalba.
Veikiančioji Lietuvos užsienio politika buvo, yra ir bus nukreipta į vieną ir tą patį – kurti ir stiprinti šalies saugumą regione, kuriame realaus ir ilgalaikio saugumo nebuvo šimtus metų; regione, kuriame, pasak Anne Applebaum, valstybių sienos „vaikščiojo“ visą dvidešimtąjį amžių ir kuriame milijonai žmonių gimė vienoje valstybėje, augo kitoje, ir mirė trečioje (pvz. kiek klaipėdiečių gimė Lietuvoje, vėliau atsidūrė Hitlerio valdžioje, dar vėliau patyrė sovietinę okupaciją ir sulaukė nepriklausomos Lietuvos? Kiek Vilniaus krašto lietuvių teko gyventi Lenkijoje, SSRS ir laisvoje Lietuvoje? Kiek Vilniaus krašto lenkų teko gyventi Lenkijoje, SSRS ir Baltarusijoje?).
Taip, atgavus nepriklausomybę pagrindiniai saugumo kūrimo instrumentai buvo, yra ir bus narystė Europos Sąjungoje ir NATO bei strateginė partnerystė su JAV. Narystė svarbiausiuose Vakarų bendrijos klubuose neatskiriama nuo jų vertybių. Skirtingos vyriausybės ir prezidentai pakaitomis savo užsienio politiką grindė šiais instrumentais ir šia prasme premjero Andriaus Kubiliaus Vyriausybė aiškiai ir nedviprasmiškai deklaruoja vertybinės Lietuvos užsienio politikos tęstinumą.
Premjeras A. Kubilius taip pat ne kartą deklaravo, kad Lietuvos saugumas priklausys ne tik nuo NATO, bet ir nuo Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Pietų Kaukazo gravitacijos ES link, taip pat nuo veiksmingo energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo – ir šie principai yra įgyvendinami.
Tačiau kritikai teisūs – Lietuvos užsienio politikoje yra ir permainų – bet ne ten, kur jas mato Lauras Bielinis ar Mečislovas Laurinkus. Užsienio politika keičiasi ten, kur karaliavo ne vertybės, bet priešingai – nelabai gražūs parapiniai ar paprasčiausiai svetimi interesai. Be NATO ir ES anksčiau būta ir kitų „instrumentų“ – pavyzdžiui regioninės lyderystės doktrina arba „Gazpromo“ dujų tarpininkai Lietuvos diplomatų kalvės – TSPMI – taryboje.
Nežinia, kokiomis aplinkybėmis gimė regioninės lyderystės doktrina, tačiau ji greičiausiai susijusi su kitados URMe populiariu įsitikinimu, kokia tariamai niekinga ir kvaila latvių ir estų užsienio politika (vėl – labai naudingas Rusijai dalykas). Tada A. Januškos vidinio rato diplomatai samprotavo apie „strateginį“ pasirinkimą tarp „auksinės ES provincijos“, kuria neva buvo „neambicinga“ Estija, ir pretenzijų į didžiąją geopolitiką, kurias kultivavo „ambicingoji“ Lietuva.
Regioninė lyderystė numirė natūralia mirtimi, kai jos nepripažino nė viena rimta regiono valstybė, o artimiausiems kaimynams kilo pagrįstų abejonių lietuvių sugebėjimais blaiviai įvertinti savo galimybes. Normalius ir dalykiškus dvišalius santykius su Latvija ir Estija per labai trumpą laiką atkūrė nuolatiniai A. Kubiliaus susitikimai su Andrusu Ansipu ir Valdžiu Dombrovskiu, iš kurių gimė pakankamai vaisingas strateginis koordinavimas kovojant su pasauline ūkio krize.
Būta ir rimtesnių už tuščias ambicijas dalykų. Kol Valdas Adamkus, galimas daiktas, nuoširdžiai „žodžiavosi“ su Maskva, jo paunksmėje pasislėpę tikrieji Lietuvos užsienio politikos dirigentai, regis, rūpinosi tik vienu – užtikrinti Rusijos energetinių monopolijų klestėjimą Lietuvoje.
Reikia pripažinti, kad jie tai darė labai sėkmingai. Elektros ūkyje „Leo“ afera nė iš tolo negrėsė atsiskyrimu nuo vieningosios Rusijos energetinės sistemos. „Lietuvos dujos“ buvo atiduotos „Gazpromui“ beveik už dyką ir su tokiomis kainodaros privilegijomis, kurios užtikrino 18 procentų metinę grąžą. Per privatizavimą įsigudrinta „Gazpromui“ atiduoti vamzdynus. To nepadarė net Baltarusija su Ukraina, ir todėl dabar reikia kovoti už ES trečiojo energetikos paketo įgyvendinimą ir tiekimo ir vamzdynų atskyrimą (unbundling).
Tuo tarpu „Gazpromas“ rašo laiškus, kuriuose priekaištauja, kodėl Lietuva nesinaudoja pakete numatyta išimtimi vadinamosioms energetinėms saloms, kurioms leidžiama atidėti energetinių bendrovių veikų atskyrimo įgyvendinimą. Beje, Europos Komisija įtraukė į trečiąjį paketą šią išimtį Latvijos prašymu, o Gedimino Kirkilo vyriausybė tam prašymui pritarė. Vadinasi, buvusiai valdžiai „Gazpromo“ interesų gynimas buvo ne tik vidaus politikos prioritetas - „Gazpromo“ saugiklius įsigudrinta kaišioti net europiniu lygiu.
Tariami kritikai lieja krokodilo ašaras, esą A. Kubilius pamiršo savąją Rusijos sulaikymo doktriną. Tikrovė, ko gero, priešinga – ilgamečiams rusų dujininkų interesų gynėjus siutina tai, jog pirmą kartą per ilgą laiką bandoma prasiveržti į realią energetinę nepriklausomybę, o tai šiuo metu yra pati geriausia sulaikymo strategija. Pridėjus reset ir visą Lietuvos diplomatiją užsitikrinant sąjungininkų paramą energetinei nepriklausomybei ir ženklus, kad Rusijos elgesys bent šiek tiek keičiasi, ši strategija dar ir veikia.
Vadinasi, tuo didesnis poreikis sulaikymo strategiją stabdyti – pirmiausia sėjant nesantaiką tarp konservatorių, neva apeliuojant į vertybes ir tariamą jų išdavystę, pageidautina sukiršinant su Vytautu Landsbergiu.
Taip, galbūt trūksta iškilmingų užsienio politikos doktrinų pristatymų, bet kas geriau – ar prašmatni neveiksnios regioninės lyderystės doktrinos inauguracija (kažkada tokia buvo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute), ar realūs veiksmai, kuriantys Lietuvos energetinę nepriklausomybę, stiprinantys Lietuvos pozicijas Europos Sąjungoje, jos euroatlantinius ryšius ir darantys ją saugesne istoriškai nesaugiame regione.
Galima pagalvoti, kad užsienio politikos kritiką įkvepia ne tiek dalykiniai argumentai, kiek įsisenėjusios nuoskaudos, kad buvę visagaliai užsienio (ir vidaus politikos) manipuliatoriai liko be darbo. Grupė Raimundo Lopatos ir Albino Januškos draugų stačiai reiškia susirūpinimą, kad užsienio politika nuo jų nebepriklauso ir kad jie nėra tokie svarbūs, kokie buvo „prie Adamkaus“.
Dangstytis V. Adamkaus vardu nėra labai gražu, kai draugų ratą didele dalimi apibrėžė „Lietuvos dujų“, „Dujotekanos“ – vadinasi, „Gazpromo“ - interesai, o Rimandas Stonys puošė TSPMI instituto stebėtojų tarybą bei dalyvavo Gedimino Kirkilo „statyme“ į premjerus.
Todėl užsienio politiką „teriojančių“ kritikų nuoskaudose, ko gero, galima įžvelgti ir praktišką elementą. Trečiąjį ES energetikos paketą įgyvendinantys įstatymai netrukus pasieks Seimą – negi R. Stonys sėdės rankas sudėjęs? Negi jis ramiai žiūrės, kaip griaunamas „Gazpromo“ monopolis, tuo pačiu žlunga jo dujų ir elektros verslas?
R. Stonio sugebėjimus pakreipti „teisinga“ linkme Seimo narių, partijų, dienraščių su jų apžvalgininkais nuomonę galima nuspėti iš VSD tyrimo medžiagos (dvylika kol kas neišslaptintų pažymų gal padės geriau suprasti Stonio „įtaigos“ paslaptį). Tai verčia manyti, kad dabar matom preliudiją į „Gazpromo“ interesų baigiamąjį (tikėkimės) koncertą Lietuvoje – pradedant tariamų kritikų verksmais dėl Lietuvos užsienio politikos ir baigiant Valentino Mazuronio grasinimais vykdyti tvarką ir teisingumą gatvėje.
Virgis Valentinavičius yra premjero patarėjas, šitas tekstas yra jo asmeninė nuomonė