Sodybos išgelbėjimo tema Vilniaus rotušėje buvo organizuota konferencija, išgirsta grandiozinių pasiūlymų, kad ant visos sodybos reikėtų padaryti stiklinį gaubtą, taip nuo drėgmės apsaugant medines konstrukcijas. Skambėjo konkretūs aukštų politikų pažadai imtis veiksmų. Tačiau gyvenimas metų metais tekėjo sava vaga, kai kurie entuziastai (V. Žukas, V. V. Landsbergis ir kiti) išleido kai kurias knygas, filmus, albumus apie sodybą bei jo autorių Vilių Orvidą, bet pačios sodybos ateities ir išsaugojimo klausimas nepajudėjo iš mirties taško.
Kuo dabar tampa šis Viliaus palikimas – tiesiog paprasta kaimo sodyba. Viliaus Orvido sesuo Palmyra Beniušienė skundžiasi, kad nuimtos nuorodos į šią sodybą, bet labiausiai akį rėžia pravažiuojant keliu ne nuorodos nebuvimas, o pačių šeimininkų prie kelio pastatytas reklaminis stendas, kviečiantis ne į Viliaus sodybą, o į “Perkūndvarį”.
Paties Viliaus balsas įamžintas filme “Vilius Orvidas” byloja: “Beje, aš nemanau, kad esu skulptorius. Aš noriu būti žmogum... Aš nenorėčiau, kad kažkam čia viskas priklausytų. Čia iš tikrųjų viskas priklauso Aukščiausiajam, nes dėl jo... Nes dėl Jo dar vaikystėje čia buvo išsvajotas šitas gelbėjimas. Žiūrėjau į akmenį kaip į brolį ir į medį - viskas man gyva buvo"...
Privalėjo būti surastas kažkoks teisinis mechanizmas nacionalizuoti sodybą tuoj pat po Viliaus mirties. Dar baigiantis sovietmečiui ir atgimimo pradžioje kai kurie meno žmonės į Lietuvą atvykdavo vien dėl Orvido sodybos. Jonas Mekas ją įvardijo kaip vieną įdomiausių bei unikaliausių moderniųjų XX a. skulptūrų ekspoziciją. Štai ką jis prieš keletą metų yra rašęs:
„Penktadienį man skambino žmogus iš Londono, jis lankėsi Lietuvoje. Aplankė Orvido sodybą ir beveik nepatikėjo savo akimis. Dabar jis organizuoja Londone konferenciją, norėjo, kad į ją atvažiuočiau ir aš. Tačiau aš negalėsiu ten važiuot, tačiau pasiųsiu savo tekstą. Jis sakė, kad iš Lietuvos irgi kažkas atvažiuos į Londoną ir pristatys Orvido sodybą – kaip labai svarbią Europos vietą, meno darbą. Manau, kad lietuviai dar vis netiki, jog Orvido sodyba yra vienas iš keturių ar penkių didžiausių pasaulinės skulptūros kūrinių. Aš manau, kad Lietuva yra kaip Orvido motina: Orvido motina netiki, juokais leidžia – tai ir Lietuva juokais trupučiuką leidžia. Šios vietos svarbą mato kiti – iš pradžių Anglijoj, Japonijoj. Pirmiau nei Lietuva... O kas Lietuvoj? Čiurlionis… Čiurlionis, Čiurlionis... Čiurlionius yra gerai, bet jis buvo jau prieš šimtą metų. Bet po Čiurlionio yra Orvidas ir Mačiūnas, ir dar kitų yra.
Orvido sodyba yra stebuklas – kontekste to, kas įvyko per pastaruosius 50 metų skulptūros pasauly. Pavyzdžiui, yra toks vienas žymiausių pasaulio žmonių yra Smithsonas, kuris padarė skulptūrą ežere, suvežė ten daug žemės ir akmenų – net skrisdamas lėktuvu gali tai matyt. Orvido sodyba yra nė kiek ne mažesnė, yra lygi su Smithsonas ir su daugeliu kitų, kurie dabar apibrėžia skulptūros meną XX a. Kada Lietuva supras visą Orvido sodybos svarbą? Nesuprantu, visai nesuprantu, kad turim vieną didžiausių šių laikų skulptorių, ir kodėl valdžia, Kultūros ministerija neapsaugo, nesuprantu. Kiti supranta ir mato, o Lietuva ne – to nesuprantu, nesuprantu, nesuprantu, ir gaila, gaila, gaila.”
Ar bus dvasinis centras?
Kultūros funkcionieriai labiau vertina kokį iš po žemių išlindusį surūdijusį vamzdį ir už jį moka milijonus, o ne tokį unikumą, kaip Viliaus kompozicija ir skulptūros. Beje, Viliaus sodyboje ir tas vamzdis tiktų - ir nereikėtų tų milijonų, tačiau reikia politinės valios, o jos per visus tuos metus, kol svarstomas sodybos klausimas, visiškai nebuvo. Išsaugant ir pasauliui tinkamai pristatant tokius unikalius objektus būtų Lietuvos reklama, nekainuojanti milijonų.
Pažinojau Vilių Orvidą labai gerai ir artimai. Teko šioje sodyboje gyventi ne vieną vasarą, priiminėti svečius. Pirmiausia reikia aiškiai įvardinti, kad sodyba kaip muziejus tapo ne Orvidų giminės (tėvo, senelio), o vien Viliaus minties ir darbo dėka. Iki jo tai buvo eilinė paminklinių akmenų darymo dirbtuvė, beje, jam mirus taip pat prasidėjo procesas ją vėl paversti eiline kaimo sodyba.
Vilius visai nemanė, kad jis čia kuria kažkokį meną, kurio pamatyti atvažiuos žmonės iš viso pasaulio. Sodyba gimė iš vidinių ieškojimų, filosofinių pamąstymų, kaip gyvenimo būdas. Pirmiausia siekta gelbėti melioracijos naikinamą natūralią gamtą: į savo kiemą vežė šimtamečius ąžuolus, rakandus iš nugriaunamų sodybų, gelbėjo didelius Žemaitijos riedulius nuo sunaikinimo ir pavertimo skalda. Tarp šių gelbėjamų daiktų Vilius pastatė ir savo bei draugų skulptūras. Tai tapo spontanišku unikalumu, kuris nebuvo iš anksto suplanuotas.
Žinome, kokį blogą atspalvį turi žodis nacionalizacija, jis primena sovietmetį, tačiau Orvidų sodybos klausimu yra tik ši išeitis. Tas meno kūrinys, kuris ten stovi, moraliai visai nėra dabartinių jo šeimininkų. Ar jie jį statė? Jie išgarsino? Jie suteikė jam tokią meninę vertę? Dar Viliui esant gyvam, buvo atvažiavę ekspertai iš JAV ir šią sodybą įvertino milijonais dolerių. Paprasti lankytojai, apžiūrinėdami sodybą, klausdavo: „Per kelias kartas šis darbas buvo padarytas?“ O padaryta tai buvo vos per kelis dešimtmečius vieno žmogaus, susiduriančio su dideliu pasipriešinimu iš įvairių pusių – sovietinės valdžios iš išorės, mamos – iš savo aplinkos! Su J. Meku galime visi stebėtis: „Ir kaip tas žmogus per trumpą savo gyvenimą galėjo tiek padaryti! Ir su tiek trukdymų – tai yra stebuklas!“
Beje, ar po kurio laiko dar bus, kuo stebėtis? Jei viskas taip nyksta? Praėjus vos ne 20 metų sodyba jau yra labai pasikeitusi.
Sodybą reikia kuo labiau užkonservuoti tokią, kokia buvo Viliaus sukurta. Išėjus jos kūrėjui, sunkiai įsivaizduojama, kad kažkas galėtų su tokia pat charizma toliau tęsti tą darbą. Būna tik retos išimtys, dažniausiai yra pagrindinis uždavinys - išsaugoti palikimą kuo autentiškesnį. Kol Vilius buvo gyvas, ši sodyba nebuvo muziejus, bent jis pats jos tikrai taip neįvardijo. Tai buvo gyvenimo būdas, savotiška filosofija. Kas keisčiausia, svarbiausia nebuvo būdas sukurti kažkokį „pritrenkiantį“ meną, bet ši sodyba tapo instrumentu gelbėti žmonių sieloms: čia rinkdavosi ieškantys savo gyvenimo kelio žmonės, jaunimas, čia pagyventi atvykdavo iš alkoholio, narkomanijos ir kitų priklausomybių išsivaduoti norintys žmonės. Tai buvo antra sodyba po Tėvo Stanislovo Paberžėje, kur buvo tokia galimybė, jų pavyzdžiu sekė daug kitų, panašių vietų ir bendruomenių kūrėjų.
O reikėtų paklausti: kokia buvo paties Viliaus sodybos vizija? Viena aišku, kad jis nenorėjo, kad čia būtų tradicinė kaimo sodyba, dėl tokio sodybos supratimo jis pats labai daug kentėjo konfliktuodamas su savo mama. Jis matė čia dvasinio centro, padedančio žmonėms susivokti, pasikeisti viziją.
Mirties 20 - ąsias metines minėsime neperkirtę Gordijaus mazgo?
Paprastos sodybos pavertimui „betvarke“ labai priešinosi jo mama ir seserys. Viliaus darbas buvo nuolatos pažymėtas aštriu nesutarimu su mama. Šios įtampos labai pakenkė ir jo sveikatai. Paradoksalu, bet po jo mirties sodyba su visa milijonais įkainuojama „betvarke“ atiteko jo mamai, o jai mirus, seseriai Palmyrai Beniušienei. Matydami čia dar atvažiuojančius žmones, jie sumąstė įkurti eilinę kaimo turizmo sodybą. Gražu - kaimo sodyba, bet jų ne viena Lietuvoje, o Viliaus sukurta kompozicija vienintelė ne tik Lietuvoje - visame pasaulyje.
Radikalių veiksmų, sprendžiant šios unikalios sodybos situaciją, reikėjo imtis tuoj pat po Viliaus mirties, tačiau nusikalstamai nebuvo konkrečių, kad ir skausmingų veiksmų. Taigi bent jau dabar būtina sustabdyti jos nykimą ir naikinimą. Jau dabar nieko nedarymas arba darymas to, ką nereikėtų daryti, pakenkė nepataisomai, bet dar po dešimtmečio jau nebebus ko gelbėti.
Jau praėjo 18 metų nuo šios sodybos kūrėjo iškeliavimo. Gal Viliaus 60-ųjų metų gimimo ir 20-ies metų mirties sukakčiai šį klausimą išspręskime iš esmės? Atsakingi asmenys turėtų sudaryti kompetentingą komisiją iš valstybės, visuomenės veikėjų bei Viliaus palikimo išsaugojimo bendraminčių, kad šis klausimas būtų išspręstas atsižvelgiant į Viliaus valią ir visuomenės interesus.