Nuo pat Petro I laikų Rusija nesulaikomai veržėsi į Europą ir pasaulį. Ūkio reformų pasimokęs iš kolonijinių Vakarų valstybių, Rusijos imperatorius pastatė galingą laivyną ir sukūrė didžiulę kariuomenę. Bet jam nepavyko įveikti turkų, užimti Krymo ir per Juodąją jūrą patekti į Europą. Karas su Švedija taip pat išsekino. Kitų Rusijos carų globaliems planams sutrukdė nuolatiniai perversmai, rūmų intrigos ir karai su kaimynais. Nors iki I pasaulinio karo galingas karo carinės Rusijos koziris buvo grūdų eksportas, kaip dabar energetiniai resursai, tačiau lemiama ekspansijos į Vakarus jėga buvo karinė.
Mes daugiau žinome apie 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją Maskvoje pasirašytą Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį, dar vadinamą Molotovo-Ribbentropo paktu. O iš tikrųjų J.Stalino ir A.Hitlerio sąmokslas pasidalinti Europą tebuvo 1920 m. nepavykusios akcijos sėkmingesnė tąsa. Abiem atvejais Lietuvos vaidmuo – didžiųjų grobuonių auka. Skirtumas tik tas, kad, pavyzdžiui, su Lenkija Lietuva 226 metus turėjo Abiejų Tautų Respubliką (ATR egzistavo 1569 – 1795 m.), bet po I pasaulinio karo Jozefas Pilsudskis, įkvėptas sėkmingo karo prieš vokiečius išvijusią Raudonąją armiją, sumanė atgaivinti Žečpospolitą iki I-ojo jos padalinimo 1772 m. buvusiose sienų ribose, bet jau dabar Lietuva būtų buvusi ne partnerė, o aneksuota Lenkijos tarnaitė.
Pamėginkime atkurti tą painų ir skirtingai vertinamą pirmojo pokario persivertimą.
Be jėgos – nepasklido. Rusija atsisakė trijų Baltijos šalių, didelių teritorijų Baltarusijoje ir Ukrainoje, iš kurių turėjo pasitraukti jos kariuomenė. Pamatęs, kad sutartis Rusijai trukdo, 1918 11 11 V.Leninas ją anuliavo ir jau 1919 01 28 įsakė pradėti šių žemių susigražinimo operaciją. I pasauliniame kare pralaimėjusi Vokietija pamažu traukėsi. Pagal 1919 06 18 pasirašytą Versalio sutartį, kuria oficialiai buvo baigtas I pasaulinis karas, Berlynas neteko visų galių ir įtakos. Pavymui besitraukiančių vokiečių slenkanti Raudonoji armija siekė atkurti buvusių savo vakarinių gubernijų kontrolę ir po to bolševikinę revoliuciją primesti Lenkijai bei Vokietijai.
V.Lenino planas pralaimėjusioje Vokietijoje tarsi pavyksta: 1918 11 09 čia įvyksta revoliucija, kaizeris Vilhelmas bėga iš šalies, o netrukus, baisios hiperinfliacijos, darbininkų nepasitenkinimo ir įnirtingos politinės kovos fone išnyra istorinė A.Hitlerio figūra, kuri tuo metu kaip ir bolševikai simbolizavo darbininkų gynėją. Po didžiulių sukrėtimų 1920 m. vasarį iškyla kairuoliška Vokiečių nacionalsocialistinė darbininkų partija (VNSDP), kurioje iškart pasireiškia medaliais pasipuošęs 30-metis frontininkas Adolfas Schicklgruberis (motinos pavardę jis nešios dar dešimt metų, nors taip pat tvirtinama, kad Hitleriu jis pavadintas nuo pat gimimo pagal senelio Johanno Georgo Hitlerio pavardę). Jo pogrindžio slapyvardis - Vilkas. Liepą jis tampa partijos nariu, visus pakeri ugningomis oratoriaus kalbomis, o lygiai po metų - ir partijos pirmininku. Kas paskui dėjosi, žino visas pasaulis.
Beje, kaip tik tuo metu Peterburge vis dažniau minima kito XX-ojo amžiaus veikėjo Josifo Stalino (Džiugašvilio) pavardė. Senas V.Lenino bendražygis vadovavo Petrogrado sukilimui, ne kartą kalėjo, o po revoliucijos buvo paskirtas karinės revoliucinės tarybos nariu bei liaudies komisaru tautybių reikalams.
Abu diktatoriai – Vilkas ir Plieninis - apie vienas kitą plačiau išgirs tik tuomet, kai 1927 m. J.Stalinas taps vienvaldžiu SSRS diktatoriumi, o 1933 m. A.Hitleris bus išrinktas III Reicho kancleriu. Bet tuomet, 1919 – 1921 m., Rytų frontuose svarbūs įvykiai rutuliojosi dar be jų. Tiesa, J.Stalinas jau tada „pasižymėjo“: 1920-ųjų rugpjūtį jis nedavė nurodymo į pagalbą bolševikų kariuomenės Vakarų grupės vadui Michailui Tuchačevskiui iš Lvovo apylinkių prie Vislos permesti garsiąją I-ąją Raitelių armiją, todėl Raudonoji armija taip ir sustojo 23 km nuo Varšuvos, o paskui J.Pilsudskio pulkai ją privertė bėgti. O juk buvo numatyta bolševikų užimtame Bialystoke suformuoto Laikinojo revoliucinio komiteto pirmininką Feliksą Dzeržinskį paskirti visos Lenkijos komisaru...
1920 m. rugpjūčio 15 d. mūšis prie Vislos tapo persilaužimu visoje bolševikų sumanytoje pasaulinės revoliucijos eksporto ant durtuvų operacijoje. Tarybų valdžia nebuvo įvesta nei Varšuvoje, nei tuo labiau Berlyne. Bolševikai buvo atblokšti toli už Minsko. Pagal 1921 03 18 Rygoje pasirašytą sutartį siena tarp sovietų Rusijos ir Lenkijos ėjo pagal fronto liniją nuo Polocko šiaurėje pagal Zbručo upę iki Kameneco-Podolsko. Didelė dalis Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos gyventojų taip ir liko Lenkijos sudėtyje – iki pat 1939-ųjų rugsėjo.
Lietuvos, teisingiau Vilniaus krašto, likimas šiame karų katile taip pat nepavydėtinas. 1918 02 16 paskelbus nepriklausomybę, jau 1919 m. pradžioje Vilnių ir Rytų Lietuvą užima bolševikai. 1919 02 27 pusei metų jie net įkuria Lietuvos ir Baltarusijos socialistinę respubliką (sutrumpintai LITBEL). Tačiau balandį Lietuvos sostinę okupuoja J.Pilsudskio būriai, 1920-ųjų gegužę Raudonoji armija lenkus veja iš Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos.
Tačiau 1920 m. spalio pradžioje generolo Lucjano Zeligowskio pulkai vėl užima Vilnių ir įkuria vadinamąją Vidurio Lietuvos valstybę, kuri 1922 m. buvo prijungta prie Lenkijos. Taip Lietuvos sostinė ir visa Rytų Lietuva lenkų valdžioje išbuvo beveik 20 metų – iki 1939-ųjų rugsėjo, kai Lietuvos likimą nulėmė nauji pasaulio plėšrūnai. Naciai į Rytus ir visą pasaulį bandė atnešti arijų ideologiją, o II pasaulinį karą laimėję sovietai ant įkaitusių „Kalašnikovų“ eksportavo „laisvę ir brolybę“...
Iš tikrųjų, mūsų valstybė niekada neturėjo atokvėpio. Tai ji kariavo su kryžiuočiais, tai pati siuntė savo karius į svetimas žemes, tai kentėjo nuo revoliucijos nešėjų ir įvairių okupantų. Gražios jų idėjos atnešti tautai laisvę, klestėjimą ir taiką paskęsdavo pačioje okupacijos esmėje: tiek sovietai, tiek naciai, tiek lenkai mus pasmerkdavo nuolankumui, baimei ir tarpusavio vaidams. Antai J.Pilsudskio vizija atkurti Žečpospolitą, inkorporavus Lietuvą į Lenkiją ir pavadinus naują darinį konfederacija, nieko nusiskiria nuo okupantų užmačių. Vargu, ar jis vertas tauraus lietuvių atminimo, pastačius paminklą Druskininkuose...
Net ir taip iškentėtas bei galų gale numalšintas laisvės troškulys, - ar jis tikrai jau mūsų niekad nekankins? Ar nauji revoliucijų, perversmų, tariamos laisvės ir taikos eksportuotojai neužsigeis trypti Lietuvos žemę? Tiki nesakykite, kad tai provokaciniai klausimai...