J.Špakauskas. Stichijai nurimus, arba vienybės badas

Gal pasirodys ir kiek keistoka, tačiau man visuomet be galo patikdavo gamtos stichijos: jauties toks bejėgis, tokio žmogiško dydžio. Gamta išvaro visą tavo puikybę. Kaip ir man be galo patikdavo rytas, stichijai praūžus – regis, nieko ir nebūtų buvę – taika ir ramuma. O ir žmonės, pamiršę juos skiriančius dalykus, drauge dirba. Kad ir kas benutiktų.

Vienybės badas

Nors ir ne nuoširdi, netikra, dažnai ir grynai fasadinė šiandien mums jau svetima sovietinė sistema nuolat pabrėždavo žmonių bendrumą. Kad ir dirbtinis, jis buvo stipriau jaučiamas. Kapitalistinei sistemai keičiant senąją, įsitvirtino individualizmas, kone visose žmogaus ir visuomenės gyvenimo srityse ėmė kaltis konkurencijos daigai, vieni kitus, paradoksalu, ėmėme vertinti su dar didesniu įtarumu ir nepasitikėjimu. Vienybės jausmas vis labiau nyko. Vakarų patirtis, kurios taip godžiai siekiame, rodo, jog nyks vis greičiau.

Skirtingai nei yra įprasta Vakaruose, ypač Jungtinėse Valstijose, žmogus nėra vieniša sala. Augdamas ir vystydamasis bendruomenėje (kad ir pačioje mažiausioje – šeimoje), žmogus plėtoja įgimtą jausmą kurti ryšius su žmonėmis. Ir tik vėliau, augdamas susiduria su iššūkiu šiam poreikiui metančiai kultūros tradicijai – gyventi ne dėl kitų, o sau. 

Savo darbu į istoriją įėjusio psichoanalitiko Ericho Frommo teigimu, žmogaus poreikis patirti vienybę apskritai yra vienas stipriausių žmogaus elgesio motyvų: „net mirti žmonės bijo mažiau negu būti atstumti.“ E. Frommas netgi teigė, jog noras patirti vienybės jausmą kartais pasireiškia ir žemiausiai poelgiais, net griovimo aktais.

Vienybės poreikis, E. Frommo manymu, patiriamas įvairiai, bet, visų pirma, per įvairiausius ryšius, kurie kartais įgauna ekstazišką formą. Psichoanalitiko žodžiai itin paveikiai skamba vertinant religinių grupių, sektų ir įvairių tikėjimų begalybę JAV – visuomenėje, kur individualizmas įsišaknijęs stipriau nei bet kur kitur pasaulyje, religinė bendruomenė tampa kone vienintele galimybe patirti tikrąjį vienybės jausmą.

Susiskaldžiusioje ir vis labiau svetimėjančioje Lietuvos visuomenėje taip pat pasigendama vienybės jausmo – štai dėl ko su tokia nostalgija prisimenamas Sąjūdis (ne tik dėl to, jog žmonija yra linkusi romantizuoti praeitį). Vienybės bado, galimybių lemti savo krašto gyvenimą, pavaldumo valstybei bei nusivylimo politika apskritai, kankinama visuomenė desperatiškai ieško būdų patirti žmogaus gelmėje įsišaknijusį vienybės jausmą. Galbūt dėl to ir kyla iš pažiūros racionaliai nepaaiškinami, blaiviu protu nesuvokiami, atrodytų, ne bepročių judėjimai prieš pedofiliją (ar už žudiką/didvyrį), seksualines mažumas, kitataučius ar kitakalbius etc. Galiausiai, jau tampa ir nebe taip svarbu už ką (veikiau – prieš ką) kovojama, svarbu tik, kad esi ne vienas. 

Stojus ramybei

Stichijai praūžus mane visad priblokšdavo ramuma – užsimerkęs nepajėgtum suvokti praėjusios audros mastų – stoja absoliuti tyla. Man kartais net atrodo, jog pati gamta, it už rankos nutverta vagiliaujanti jauna mergaitė, gėdijasi savo poelgio. Ir stichiją labiausiai išduoda ne išvartyti medžiai, o ranka rankon dirbantieji. Netgi tie, kurie anksčiau niekuomet nesisveikindavo. Gal net ypač tie.