Pagalvojus, pasakose visada yra savo logika. Jeigu, tarkime, tu užburta karalaitė – nesvarbu kaip užburta – paversta varle tūnai pelkėje arba gražiai aprengta miegi stikliniame karste, tai nelabai gali ką nuveikti ar pakeisti: turi laukti, kol atjos ir tave pabučiuos. Ir kas jau čia tokio pasakiško – kentėti, kol tave maigo visokiausi nesiprausę, prakaituoti karžygiai, ir tikėtis, kad atsiras tas vienas – tau skirtasis. Juokingiausia, kad ten ir rinktis negali – tave renkasi pagal kažkokius pasakiškus dėsnius ir kriterijus.
Na gerai, o jeigu visai atvirkščiai – sakykime, tu esi tas karžygys, kuris turi surasti užburtą princesę – paverstą varle, ir ją pabučiuoti? Situacija irgi kebloka. Jau nekalbant apie tai, kad nėra malonu bučiuoti varles – tai dar niekada iš anksto nežinai, į ką toji pabučiuotoji gali pavirsti. Gali ten būti visai ne princesė, o užburtas princas, kuriam tavo bučiniai gali visai patikti – ir kas tada? O gali toji pabučiuotoji visai ir neatvirsti princese – tiesiog pasilikti varle. Iš išorės - lyg ir pasikeisti, atrodyti lyg ir princesė, o viduje – varlė, visiška išsižiojėlė, šaltakraujė varlė... Varlė – kasininkė, nuo kurios palinkėjimo – „geros dienos“ – norisi bėgti....
Ir kaip toms pasakų būtybėms iš viso gyventi, kai visi tik ir nori iš jų neįmanomai prieštaringų dalykų. Vieni nori – atsigėrę stebuklingo vandens - didvyriais pavirsti, nes treniruotis tingi, kiti – atsigėrę iš pėdos, amžinai nelaimingi - avinėliais pavirtę. Pasakiškoji realybė ne visiems atrodo pasaka. Pasakose, lygiai kaip ir gyvenime – pilna nelaimingų, nepatenkintų, nusivylusių veikėjų. Prašo, prašo herojus auksinės žuvelės įvairiausių dalykų, o paskui džiaugiasi, kad turi nors tiek, kiek prieš pasaką turėjo. „Tegu bus kaip buvo“ – ištaria pasakos herojus, visiškai nusigyvenęs po ilgiausių praturtėjimo lenktynių. Nors yra ir visai pasakiškų formulių – „Ir ilgai ir laimingai gyveno“... Kaip konkrečiai laimingai ir kiek ilgai – šitoji pasaka nutyli – tai paprastai būna jau visai kitos pasakos siužetas.
Kai tikiesi daug – iš pasakos – nepasidarai laimingesnis. Pasakoje – pasakiški nemalonumai... O kai daug tikiesi iš gyvenimo? Kapitalizmo ir civilizacijos kritikai sako, kad materialinių gėrybių gamyba žmonių nepadarė laimingesnių. Pažįsti žmonių, kurie nė kiek nesidžiaugia skalbimo mašinomis ar spalvotaisiais televizoriais, ar šaldytuvais.
Aišku, kad laimė yra ne televizoriuje ar šaldytuve, o žmogaus galvoje (na, kiti pasakys, kad širdyje, sieloje). Ir jeigu laimės nėra galvoje arba sieloje, jos neverta ieškoti kitose vietose.
Tačiau klausimas lieka: kaip ten su tos laimės – galvoje - pritaikymu išoriniam pasauliui? Ar neverta kartais imti ir suabejoti laimės laime, laimingojo laimingumu. Kai tikrovė ima ir atitinka tavo laimės koncepciją – ar nėra čia kokios apgavystės ir beprasmybės. Kai yra – kaip turi būti – ar nėra čia pavojaus pasistengti, kad būtų taip kaip turi būti. O turi būti – laimingai, ir turi būti - gerai.
Ir tada tas laimės jausmas pasidaro dar įtartinesnis. Jis įtartinas jau tuo, kad visi taip nori laimės. Laimės sau ir kitiems. Kad laimė jau lyg ir privaloma, nes galima bet kurį žmogų užklupti, pačią intymiausią jo gyvenimo akimirką, ir paklausti – žiūrint jam į akis: Tu laimingas? Pabandyk atsakyti, kad ne...
Ačiū Dievui, kad žmonės dar neįgijo teisės daryti vieni kitus laimingus. Nes jeigu turėtų tokią teisę žmogus, tai garantuotai ateitų vakare pas tave, pasibelstų ir pasakytų: tuoj aš tave padarysiu laimingą. Ačiū Dievui, kad dar beveik visada gali atsisakyti tokios paslaugos. Kad ne kiekvienas gali tave – osčastlivitj – padaryti laimingą prieš tavo valią. Ačiū Dievui, dar turi teisę pasislėpti blogoje nuotaikoje, dar turi teisę pabūti nelaimingas ir paverkti, arba šiaip – pasiųsti visus po velnių – na, ne suvisam, tik tai akimirkai, tam pusvalandžiui, tam vakarui.
Kitas klausimas galėtų būti dar bjauresnis: ar tas laimės jausmas nėra koks morfinas, kurį, žinia, žmonių organizmai moka pasigaminti kritiškiausiais laikotarpiais. Kai nusiskausmini ekstremalų gyvenimo skausmą – doze išskirtinės, ypatingos, nenusakomos laimės – esi teisus, nes vartoji laimę, kad nenumirtum... Kai valgai šokoladą, nes jauti, kad tau trūksta meilės – nieko gero, bet vis dar viskas gerai. Bet kai žmonės kasdienybės arbatą pasisaldina tokiu, žinote, kasdieniškos laimės jausmeliu, ar nėra jie tos dozuojamos laimės vergai, tų laimės miltelių barstytojai ir valgytojai. Kai jie siekia žūtbūt, bet kur, bet kada, būtinai, visą laiką būti laimingi. Kur tada atsiduria realybė šitos pasisaldintos laimės fone.
Tai – net ir ne moterys, o problemos. Moteris turi nekelti vyrui problemų, kai jis grįžta iš sudėtingo, problemiško vyrų pasaulio namo... Ir vaikai turi būti teisingi, pageidautina – gabūs, gerai mokytis ir pasižymėti visokiausiose veiklose. Tada ir yra prasmė gyventi, nes gyvenimas privalo būti laimingas. O viską, kas kenkia laimei, reikėtų išmesti į gyvenimo paraštę. Na, gal palikti filmuose, spektakliuose, vienu žodžiu – mene, kad prisilietęs to nelaimingo meno – ir vėl pats pasijustum laimingas.
Gal dėl to žmonės nelabai veržiasi į meilę, nes meilė – tai visada problema, galinti sugriauti laimę. Kaip sako – ironizuodamas – Oskaras Wilde‘as: gali būti laimingas su bet kuria moterimi, išskyrus mylimą. Meilė yra vargas, kasdieninės mažytės laimės požiūriu – meilė yra tiesiog nelaimė, liga ir likimas.
Ir jeigu jau žmogaus tikslas yra būti laimingam ir visokiais būdais vengti nelaimių, tai reikėtų vengti ir šiuolaikinių menų, kadangi tie šiuolaikiniai menai yra vienas vargas – tai menai, reikalaujantys suprasti jų kalbą, reikalaujantys pastangos. Kaip nemalonu, kai nebegali pasikliauti vien tik savo vidiniu, užgrūdintu – „patinka-nepatinka“, kai nebegali, vos užmetęs akį, nustatyti ir įvertinti – „geras-blogas“. Daug geriau ir saugiau yra pasilikti, pavadinkime švelniai - klasikinio meno teritorijoje – meno, kuriame viskas visiems yra išaiškinta visiems laikams, suklasifikuota ir sukataloguota. Kur yra – taip, kaip turi būti. Ten, kur būna taip, kaip yra...
Prisimeni, holivudiniuose filmuose iš pradžių vis stebėdavaisi, kodėl tie režisieriai nepasisamdo kokio eksperto, kuris jiems patartų – kaip atrodo, pavyzdžiui, rusai arba prancūzai. O paskui supratai, kad jeigu amerikiečiui filmo žiūrovui parodysi tikrą rusą ar prancūzą – jis neatpažins savo susikurto stereotipo – ir nesupras, ir bus nelaimingas. Rusas ar prancūzas filme turi būti atpažįstamas – toks, koks, eilinio amerikiečio manymu, jis ir turi būti... Štai kas yra laimė: kai atpažįsti ir pripažįsti tikrovę tik tuomet, kai tikrovė yra tokia, kokia turi būti, kai gyvenime beveik nieko neatsitinka, ir kai gyvenimas yra toks, koks privalo... Truputį sunkiau susitarti socialinėje realybėje, kai kiekvienas individualios, nepakartojamos laimės savininkas pradeda plėšyti socialinę tikrovę į savo laimės gabalus. Bet ir čia – jei nori tiek nedaug – tik atsisakyti pastangos, tik sušvelninti įtampą ir nepatogumų baimę – lieka tiktai negalvoti apie nepatogių, nelengvų, trukdančių dalykų laimę.
Lietuvoje lengvai gali įprasti prie nuomonės, kad maži vaikai yra nelaimė, o daug mažų vaikų – didelė nelaimė. Tavo vieną pažįstamą labai dažnai palaiko asocialia, nes ji turi keturis vaikus. Nustembi, kad kažkur yra visai kitaip. Tu pats, kaip ir kasmet, visą mėnesį su dviem 6 ir 9 metų vaikais važinėji po visą Europą. Berlyne jus su mažais vaikais be eilės ir su nuolaida – todėl, kad su vaikais - įleidžia į Fridos Kahlo parodą, prie kurios būtų tekę stovėti 4 valandas gyvoje eilėje.
Parodų salėse vaikai yra šioks toks nepatogumas, o pasaulio muziejuose vaikams iki 12 metų – nemokami bilietai: kas gražu, kad vaikai ne įleidžiami be bilieto, bet kiekvienam iš jų atspausdinamas didžiulis, spalvotas bilietas su paveikslu ir planu, taigi, kiekvienas gauna tikrą bilietą - tik bilieto apačioje smulkiomis raidėmis parašyta, kad jis – vaikui ir todėl – nemokamas. Strasbūruose, romose ir paryžiuose su vaikais perkate pigius šeimyninius transporto bilietus – keturiems pigesnius, nei dviem žmonėms. Kelionėje randate viešbučių, kuriuose pusryčiai vaikams – nemokamai, ir už pristatomą papildomą lovą nereikia mokėti.
Nustembi, pastebėjęs ir europiečių rodomą simpatiją ir meilę šeimoms su vaikais. Vaikai, žinia, gerokai trukdo kasdienei, paprastai, nepaliaujamai laimei. Ir kaip keista – kiek daug žmonių supranta, kad tai, kas trukdo gyventi – tik tai ir daro gyvenimą prasmingą ir laimingą. Nes tai, kas padeda įsipatoginti, nusiraminti ir apsilaiminti – kaip tik tai ir neturi jokios prasmės, ir nesuteikia laimės. Laimė, žinia, yra visai ne pasakose ir ne gyvenime, kuris jau buvo ar dar tiktai bus...
Laimė yra čia ir dabar...