Kaip žurnale „City“ rašo JAV rašytoja bei žurnalistė Claire Berlinski, iki šiol ne visur pripažįstama, kad XX a. komunizmas atsakingas už maždaug 150 milijonų žmonių gyvybių. Pasaulis lieka nepaaiškinamai abejingas ir visiškai nesidomi pražūtingiausia ideologija istorijoje.
Šio nesidomėjimo įrodymas – neperskaityti sovietų archyvai. Pavelas Stroilovas, Rusijos tremtinys Londone, savo kompiuteryje turi 50 tūkst. nepublikuotų, neišverstų, visiškai slaptų Kremliaus dokumentų, datuojamų nuo šaltojo karo pabaigos. Jis juos pavogė 2003 metais ir pabėgo iš Rusijos. Pasidavę populiariajai (ir klaidingai) nuomonei teigtų, kad CŽV būtų galėjusi už juos sumokėti milijonus; jie neabejotinai pasakoja apie komunizmą bei jo žlugimą – dalykus, kuriuos pasaulis turi žinoti. Tačiau šis žmogus nesugeba pasiekti, kad jie būtų saugomi padorioje bibliotekoje, būtų išleisti arba būtų paremtas jų vertimas į anglų kalbą. Tiesą sakant, jis šiais dokumentais nieko nesudomina.
Kitas sovietų disidentas – Vladimiras Bukovskis, teistas už antisovietinės literatūros kopijavimą ir 12 metų praleidęs SSRS kalėjimuose, lageriuose ir politinėse psichiatrijos ligoninėse. Jis taip pat turi didžiulę kolekciją pavogtų ir neteisėtai išvežtų komunistų partijos centro komiteto archyvo dokumentų. Juose, kaip jis teigia, užfiksuota „visų mūsų kruvino amžiaus tragedijų pradžia ir pabaiga“. Šie dokumentai yra prieinami internetu – bukovsky-archives.net – tačiau dauguma jų neišversti į anglų kalbą. Be to, jie nesusisteminti, neesama jokios paieškos sistemos ar jų apžvalgos. „Aš juos už dyką siūliau visiems įtakingiausiems pasaulio laikraščiams ir žurnalams, tačiau niekas nenori jų spausdinti. Redaktoriai abejingai gūžteli pečiais: „Tai kas? Kam tai rūpi?“
Kai M. Gorbačiovas ir jo patarėjai buvo išstumti iš Kremliaus jie nepatvirtintas šių dokumentų kopijas pasiėmė su savimi. Dokumentai buvo nuskenuoti ir patalpinti M. Gorbačiovo fondo – vieno pirmųjų nepriklausomų tyrimų centrų šiuolaikinėje Rusijoje – archyvuose. Draugiškiems ir patikimiems tyrėjams buvo suteiktas ribotas priėjimas prie šių dokumentų. 1999 metais fondas mažąją dokumentų dalį atvėrė nepriklausomiems tyrėjams, tarp jų ir P. Stroilovui. Svarbiausi archyvo dokumentai liko neprieinami. Visi dokumentai galėjo būti nukopijuoti tik su rašytiniu autoriaus sutikimu, o M. Gorbačiovas nesutiko autorizuoti nei vienos kopijos. Tačiau fondo apsauga nebuvo tobula, aiškina P. Stroilovas: dažnai gesdavo kompiuteriai ir jam teko ne kartą stebėti, kaip tinklų administratoriai suvedinėja slaptažodžius. Lėtai ir paslapčia P. Stroilovui pavyko nukopijuoti šį archyvą ir išsiųsti į saugias vietas visame pasaulyje.
Kai pirmą kartą išgirdau apie P. Stroilovo dokumentus – rašo Claire Berlinski – maniau, kad tai klastotės. Tačiau 2006 metais, kartu su iškiliais Sovietų Sąjungos disidentais bei Šaltojo karo šnipais tikrindama šių dokumentų autentiškumą pakeičiau nuomonę. Didžiosios Britanijos teismas nusprendė, kad P. Stroilovas patikimas ir suteikė jam politinį prieglobstį. Pats Gorbačiovo fondas, susipažinęs su dokumentais, pripažino jų autentiškumą.
Rusija negali paduoti į teismą P. Stroilovo ar V. Bukovskio už autorinių teisių pažeidimus, nes tai – komunistų partijos medžiaga sukurta Sovietų Sąjungoje. Tačiau P. Stroilovas mano, jog pasilikęs Rusijoje jis būtų teisiamas už valstybės paslapties išdavimą. Karo istorikas Igoris Sutiaginas šiuo metu nuteistas 15 metų sunkaus režimo kalėjime už tai, kad rinko laikraščių iškarpas ir kitas viešas medžiagas bei jas perdavė vienai britų konsultavimo įmonei.
Dokumentai, griaunantys mitus
P. Stroilovas tikina, kad jo dokumentai atskleidžia „visiškai kitokią Šaltojo karo pabaigą“.
„Dažniausiai teigiama, kad kalbant apie Šaltojo karo laikotarpį dominuoja mitai. Šie dokumentai gali sugriauti visus šiuos mitus“, – įsitikinęs P. Stroilovas.
Pavyzdžiui, jo turimi dokumentai paskutinį Sovietų Sąjungos vadovą nušviečia daug tamsesnėmis spalvomis nei įprasta. Viename dokumente užfiksuota, kaip jis kartu su politbiuru juokiasi iš to, kad 1983 metais Sovietų Sąjunga numušė Pietų Korėjos oro linijų lėktuvą – šis įvykis pasauliui vos nesibaigė branduoliniu armagedonu.
Dokumentuose taip pat užfiksuota, kaip M. Gorbačiovas 1989 metų spalio 4 dieną vertina Tiananmenio įvykius Kinijoje.
„Lukianovas raportuoja, kad tikras žuvusiųjų skaičius Tiananmenio aikštėje yra 3 tūkst.
Gorbačiovas: Mes turime būti realistai. Jie, kaip ir mes, turi apginti save. Trys tūkstančiai... na ir kas? “
M. Gorbačiovo pokalbio su Hansu-Jochenu Fogeliu, Vakarų Vokietijos socialdemokratų partijos vadovu, transkripcija atskleidžia, kad Gorbačiovas gynė taikiai protestavusių Tbilisio gyventojų skerdynes 1989 metų balandžio 9 dieną.
Stroilovo archyve taip pat yra ir daugelio Gorbačiovo ir Vidurio Rytų lyderių pokalbių išklotinės. Jie atskleidžia įdomias paraleles tarp sovietų ir šiuolaikinės Rusijos užsienio politikos. Štai, pavyzdžiui, pokalbio su Sirijos prezidentu Hafezu al Asadu 1990 metų balandžio 28 dieną fragmentas.
„H. Assadas: Tam, kad spaustų Izraelį, Bagdadui reikia suartėti su Damasku. Nes Irakas neturi bendrų sienų su Izraeliu...
M.S. Gorbačiovas: Aš galvoju taip pat...
H. Assadas: Izraelio požiūris kitoks, nes judaizmo religija teigia: Izraelio žemė driekiasi nuo Nilo iki Eufrato ir jų sugrįžimas yra nulemtas Dievo.
M. Gorbačiovas: Bet tai rasizmas sujungtas su mesianizmu!
H. Assadas: Tai pati pavojingiausia rasizmo forma. “
Nereikia būti fantastu, jog norėdamas suprasti šiuolaikinės Rusijos politiką šiame regione, klaustum savęs, ar dabar tokios diskusijos gali vykti.
Atskleidžia sovietų ir iškilių Vakarų politikų ryšius
Yra kitų temų, kuriose P. Stroilovo ir V. Bukovskio dokumentai neleidžia padėti taško. Pavyzdžiui, iš jų matyti, kad Europos integracijos projekto kūrėjai, kaip ir šiandieniniai Europos Sąjungos lyderiai, buvo per daug artimi SSRS. Tai kelia svarbų klausimą apie šiuolaikinės Europos prigimtį.
Francisco Fernandezas Ordonezas, Ispanijos užsienio reikalų ministras, vadovavęs šalies integracijai į ES, 1989 metų kovo 3 dieną, anot šių dokumentų, Gorbačiovui aiškino, kad „perestroikos sėkmė reiškia tik viena – socialistinės revoliucijos sėkmę šiuolaikinėmis sąlygomis. Būtent su tuo reakcionieriai nesutinka“. Po aštuoniolikos mėnesių Ordonezas Gorbačiovui teigė, kad „aš jaučiu intelektualinį pasišlykštėjimą kai skaitau, pavyzdžiui, G–7 dokumentų pasažus, kuriuose demokratijos, žmogaus laisvių bei rinkos ekonomikos ideologija yra iškeliami į vieną lygmenį. Kaip socialistas, aš negaliu sutikti su tokiu sulyginimu“. Turbūt P. Stroilovo dokumentuose labiausiai šokiruoja tai, kad – kaip teigė Rytų Europos spauda – Francois Mitterrandas iš Gorbačiovo norėjo išgauti pažadą, kad Vokietija susivienys kaip neutrali, socialistinė valstybė, kurią valdytų Franko–Sovietų kondominiumas.
V. Zagladino ataskaitos taip pat atskleidžia, kad buvęs britų Leiboristų partijos lyderis Neilas Kinnockas slapta kreipėsi į Gorbačiovą – neįgaliotai, nes tada ėjo tik opozicijos lyderio pareigas – dėl galimybės sustabdyti Didžiosios Britanijos Tridento branduolinę programą. Jis ir jo kolega Stuartas Hollandas, taip pat D. Britanijos parlamento narys, pasirodo taip:
„Hollando nuomone, Sovietų Sąjunga turėtų būti labai suinteresuota „Tridento“ likvidavimu, nes be kitų dalykų, Vakarai ,t.y. JAV, D. Britanija, Prancūzija, turėtų didžiulį pranašumą prieš Sovietų Sąjungą po START sutarties pasirašymo. Privalumus reikia eliminuoti. Tuo pat metu Hollandas pažymi, kad, žinoma, apie šių planų įgyvendinimą galima rimtai pagalvoti tik leiboristų partijai atėjus į valdžią. Thatcher niekada nesutiktų su jokiu atominės ginkluotės mažinimu “.
Pasak D. Britanijos politiko Gerardo Batteno, jei lordas Kinnockas, 1999 –2004 metais buvęs Europos Komisijos viceprezidentas, išties ištarė tokius žodžius M. Gorbačiovui, jį reiktų teisti už valstybės išdavimą.
Panašioje šviesioje atsikleidžia ir baronienė Catherine Ashton, šiuo metu vadovaujanti ES užsienio politikai. Politikė, 1980–1982 ėjo D. Britanijos Branduolinio nusiginklavimo kampanijos iždininkės pareigas. Dokumentai atskleidžia, kad organizacija tuomet sulaukė „neįvardytos paramos“ iš Sovietų Sąjungos.
P. Stroilovo dokumentai taip pat parodo, kad Joaquinas Almunia, ES ekonominės ir pinigų politikos komisaras, entuziastingai rėmė sovietų projektą pamažu sujungti Vokietiją bei Europą į socialistinius „bendrus europietiškus namus“ bei stipriai priešinosi Baltijos valstybių ir Ukrainos nepriklausomybės siekiams.
Galbūt ir nestebina, kad iškilūs Europos politikai taip kalba. Tačiau kodėl? Juk neįmanoma įsivaizduoti, kad asmenybės, kurios taip artimai bendrautų su nacių partija (arba Kukluksklanu ar Pietų Afrikos apartheido režimu) šiandien užimtų aukščiausius postus Europoje. Taisyklės, matyt, komunistų bičiuliams yra kitokios. „Mes ES šiuo metu turime neišrinktą socialistų partiją, valdančią Europą, – įsitikinę P. Stroilovas. – Lažinuosi, kad net KGB apie tai nesvajojo“.
Štai kaip 1979 metais V. Zagladinas apibūdino ryšius su dabartiniu JAV viceprezidentu:
„Neoficialiai [senatorius Josephas] Bidenas ir [senatorius Richardas] Lugaras minėjo, kad jie suinteresuoti ne tik išspręsti vieno ar kito piliečio problemą, kiek parodyti Amerikos publikai, kad jiems rūpi „žmogaus teisės“. Kitaip tariant, pašnekovai tiesiogiai pripažino, kad tai, kas vyksta yra tam tikras šou ir kad jiems visiškai nerūpi daugumos taip vadinamų disidentų likimas “.
Paragrafas apie J. Bideną yra geras pavyzdys, kad pasaulis visiškai neskaito Sovietų Sąjungos archyvų. P. Stroilovas ir V. Bukovskis šį tekstą paviešino internetiniame žurnale „FrontPage“ spalio 10 dieną. Jis net nepasirodė įdomus Bideno politiniams oponentams. Įsivaizduokite, jei galite, kad esate didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs sovietų psichiatrinėje ligoninėje ir kad Joe Bidenas dabar yra Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentas, o šie jo žodžiai absoliučiai niekam neįdomūs.
Rankraščiai nesulaukia dėmesio
V. Bukovskio knyga apie šiuos dokumentus „Jugement à Moscou“ yra išleista prancūzų, rusų bei keliomis slavų kalbomis – tačiau ne angliškai. Leidykla „Random House“ nusipirko rankraštį ir norėjo, Bukovskio žodžiais tariant, „kad jis būtų nuo pradžios iki galo perrašytas iš liberalios politinės kairės perspektyvos“. Bukovskis tada atsakė, kad „dėl tam tikrų savo biografijos detalių jis alergiškas politinei cenzūrai“, kontraktas buvo nutrauktas, o knyga taip ir nepasirodė anglų kalba. Taip pat niekas nebuvo suinteresuotas P. Stroilovo ir V. Bukovskio pamfletas „EUSSR“ – apie Sovietų Sąjungos įtaką Europos integracijai – išleidimu. Tiesą, šį tekstą 2004 metais surumpintą išleido mažytė britų leidykla, bet knyga taip ir liko nepastebėta.
„Aš žinau, ateis laikas, – įsitikinęs P. Stroilovas. – Pasaulis į šiuos dokumentus įsižiūrės labai įdėmiai. To neišvengsime. Negalime žengti pirmyn ignoruodami tai, kas atsitiko XX amžiuje. Net ir dabar, nepaisant istorinės užmaršties, šie klausimai vis grįžta ir grįžta“.
Tiesa - klausimai vis kartojasi, tačiau taip pat tiesa, kad tik keletas atsimena, ko jie anksčiau klausė, ir koks buvo atsakymas. Niekas nekalba apie komunizmo aukas. Niekas nestato memorialų žmonėms, kuriuos nužudė sovietinė valstybė. (Aleksandras Jakovlevas, perestroikos architektas, savo knygoje „A Century of Violence in Soviet Russia“, kuri taip pat liko nepastebėta, teigia, kad šis skaičius svyruoja nuo 30–35 mln.).
Parengta pagal Claire Berlinski straipsnį „ A Hidden History of Evil “, publikuotą žurnale „City“. Autorė yra amerikietė rašytoja bei žurnalistė, gyvenanti Stambule. Ji yra kas ketvirtį leidžiamo Manhatano politikos tyrimų instituto žurnalo „City“ redakcinės kolegijos narė ir knygų „There Is No Alternative: Why Margaret Thatcher Matters“, „Menace in Europe: Why the Continent's crisis is America`s, Too“ autorė.