Ypač didelį rezonansą šis įstatymas sukėlė Lietuvos lenkų bendruomenėje. Trys jų atstovai Lietuvos Seime ne tik teikė pasiūlymus, bet ir... gąsdino Lietuvą esą priėmus tokį įstatymą, pablogės Lietuvos-Lenkijos santykiai. To negana, jie išsiuntė „aliarminį“ laišką laikinajam Lenkijos prezidentui Bronislawui Komorowskiui bei kitiems(!) kandidatams į prezidentus, premjerui Donaldui Tuskui, Senato vadovui, viešai prašydami visos aukščiausios Lenkijos valdžios „intervencijos“. Taigi sukėlė net tarptautinį sklandalą, kad tik įstatymas nebūtų priimtas. Kas įstatymo projekte taip išgąsdino Lietuvos lenkus, kad jie šaukiasi net aukščiausios Lenkijos valdžios, anksčiau būdavo ir popiežiaus, įsikišimo?

Pirmiausia, Lietuvos lenkų įsiūtį sukėlė įstatymo 30 straipsnio 8 dalis: „Tradiciškai gausiai tautinių mažumų gyvenamuose rajonų centruose ir gyvenvietėse, kuriose veikia kelios valstybine ir tautinių mažumų kalbomis mokymą vykdančios mokyklos… jų savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija… turi užtikrinti, kad vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje būtų įgyvendinama valstybine kalba...“. Kodėl lenkai piktinasi, kad kuriame nors Vilniaus ar Šalčininkų rajono miestelyje bus bent viena lietuviška mokykla?

Štai Lietuvos Seimo nario Michalo Mackevičiaus argumentai: „Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties (13 str. 1 d., 15 str. 2 d.) vykdymą, ir realizuoti nuostatą mokytis valstybine ir gimtąja kalbomis, sudarant sąlygas asmenims gyvenantiems teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys - specifinių kalbinių poreikių regionuose, tęsti mokymąsi valstybine ir tautinių mažumų kalbomis“. O po to ir kategoriškas pasiūlymas: „Siūlau išbraukti 30 straipsnio 8 dalį“.

Anatolijus Lapinskas
Lenkijos politikai, žinodami, kad Punsko ir Seinų lietuviškose mokyklose tikrai ne vienas dalykas dėstomas lenkiškai, turėtų susilaikyti nuo Lietuvos triuškinimo už jos norą tautinių mažumų mokyklose savo valstybės istoriją dėstyti valstybine kalba.
Taip išeitų, kad vieno ar kito Vilniaus krašto miestelio „bent viena lietuviška mokykla“ neleis užtikrinti Lietuvos ir Lenkijos sutarties vykdymo, o taip pat trukdys vietos lenkams „tęsti mokymąsi valstybine ir tautinių mažumų kalbomis“. Šios absurdiškos logikos, pasirodo,
laikosi ir visa Vilniaus rajono taryba savo kreipimesi į prezidentę, Seimo pirmininkę, premjerą: „30 straipsnio pataisos sukėlė didelį Vilniaus rajono savivaldybės tarybos (steigėjo) nerimą, kad negalėsime užtikrinti gyventojų švietimo poreikių tenkinimo. Pataisose numatytas privalomas pagrindinio ir vidurinio ugdymo programos vykdymas dvikalbio ugdymo būdu, apriboja galimybes bei teisę ir laisvę tautinių mažumų mokyklų mokiniams įgyti kokybišką išsilavinimą gimtąja kalba“.

Vėlgi keistenybė: negi ta bent viena lietuviška mokykla kur nors Vilniaus rajone, pvz., Paberžėje, neleis užtikrinti gyventojų švietimo poreikių tenkinimo? Rodos, turėtų būti priešingai - lietuviška mokykla kaip tik leis užtikrinti tuos poreikius, pvz., ten gyvenantiems lietuviams. O kai dėl „teisių ir laisvių“ apribojimo mažumų mokyklų mokiniams įgyti kokybišką išsilavinimą gimtąja kalba per dvikalbį ugdymą, tai tokios „dvikalbės“ nuostatos - kai kuriuos dalykus mokytis valstybine kalba - juk yra ir dabar galiojančio įstatymo 30 straipsnyje. Dėl jo ligi šiol nebuvo skundžiamasi.

Dar vieną įstatymo nežinojimo pavyzdį pateikė Seimo narys Jaroslavas Narkevičius. To pačio 30 straipsnio 8 dalyje jis siūlė įrašyti, kad „vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje būtų įgyvendinama valstybine ir tautinių mažumų kalbomis“. Tačiau tame pačiame straipsnyje ir esamame, ir naujajame įstatyme aiškiai įrašyta, kad ugdymo procesas vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba tik atsižvelgiant į tėvų bei mokinių pageidavimą. Šiai nuostatai ligi šiol patys lenkai irgi jokių pretenzijų nereiškė.

Minėtame laiške Lenkijos valdžiai Lietuvos Seimo nariai lenkai nerausdami melavo, kad „mažos kaimo vidurinės mokyklos lietuvių dėstomąja kalba įstatymiškai bus išsaugotos lenkiškų mokyklų sąskaita, laužant lygių galimybių, lygiateisiškumo ir prieinamumo principus“. Vadinasi, jei Vilniaus krašto kurio nors rajono centre ar gyvenvietėje neliks lietuviškos mokyklos (o šių rajonų valdžia tai gali padaryti, aišku, palikdama lenkišką), tuomet lygiateisiškumo ir prieinamumo principai tame miestelyje tiesiog triumfuos…

Dar vienas Lietuvos lenkų siūlymas - išbraukti įstatymo įsigaliojimo, galiojimo ir taikymo 3 straipsnio antrąją dalį. Šios dalies esmė: lietuvių kalbai turi būti skiriama ne mažiau laiko kaip gimtajai, jau pradinėje mokykloje „tėvų pageidavimu pasirinktų ugdymo programos dalykų mokoma valstybine kalba“, pagrindinėje - „nustatyta tvarka organizuojamas ne mažiau kaip dviejų dalykų mokymas valstybine kalba“, vidurinėje – „nustatyta tvarka organizuojamas ne mažiau kaip trijų dalykų mokymas valstybine kalba.“

Anatolijus Lapinskas
Lietuvos lenkai, įskaitant ir Seimo bei Europos parlamento narius, deja, geru lietuvių kalbos lygiu tikrai negali pasigirti.
Tokiu būdu naujajame įstatyme labai aiškiai įvardijama lietuvių kalbos mokymo stiprinimo kryptis. Pripažinkime, kad tai ir žmogaus teisių apsaugos kryptis, nes tautinių mažumų jaunuoliai neįgaudami tinkamo lietuvių kalbos mokėjimo lygmens (neprilyginto prie lietuviškų mokyklų), negali konkuruoti darbo rinkoje, mokslinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime. Pagaliau tai ir asmeninio saugumo problema, pvz., kaip nemokant valstybinės kalbos išsamiai paaiškinti įvykusį nusikaltimą, pranešti apie kokią nors nelaimę, apibūdinti savo paties ar vaiko sveikatos sutrikimą.

Skųsdami Lietuvą Lenkijos valdžiai dėl lenkų mokyklų „lituanizavimo“ (t.y. įvedant keletą dalykų lietuviškai), Lietuvos lenkų veikėjai užmiršta, kad toje pačioje Lenkijoje, tautinių mažumų mokyklose, kur dėstoma mažumos kalba, o tokios Lenkijoje yra tik lietuviškos, lenkų kalbos pamokų yra daugiau negu lietuvių kalbos, lenkiškai dėstoma Lenkijos istorija ir geografija (kitokių nuostatų čia niekada ir nebuvo). Ir apskritai, lietuviškos mokyklos abiturientai, kaip ir visi Lenkijos lietuviai, neturi jokių problemų dėl lenkų kalbos. Lietuvos lenkai, įskaitant ir Seimo bei Europos parlamento narius, deja, geru lietuvių kalbos lygiu tikrai negali pasigirti.

Minėtame Vilniaus rajono tarybos laiške paminėta Švietimo ir mokslo ministerijos aprobuota lietuvių kalbos mokymo pagerinimo priemonė – padidinti lietuvių kalbos pamokų skaičių. Tačiau čia pat ji atmetama, kadangi tuomet reikėtų sumažinti lenkų kalbos pamokų skaičių, o tai „tik supriešino mokyklų bendruomenes“. Kitaip tariant, dabartinis lenkų ir lietuvių kalbos savaitinių pamokų santykis 6:4 Lietuvos lenkų mokyklose jiems atrodo pats tinkamiausias. Nors Punsko lietuviškoje mokykloje panašus santykis yra lenkų kalbos naudai, tačiau jokių tarptautinių skandalų dėl Lenkijos lietuvių švietimo polonizavimo niekas čia nekelia, o kiekvienam Punsko lietuviui pereiti į švarią, gražią, literatūrinę lenkų kalbą užtenka vienos sekundės.

Birželį Vilniuje vykusi Lietuvos lenkų sąjungos konferencija, skirta švietimo klausimams, žinoma, daugiausiai laiko skyrė „grėsmėms lenkų švietimui“, o anot Valdemaro Tomaševskio - „Lietuvos valdžios pradėtai valstybinės kalbos ekspansijai į tautinių mažumų kalbas“. Europarlamentaras taip pat pastebėjo, kad lenkų mokykloms iškilo ne tik įstatyminė, bet propagandinė grėsmė. Dalis lenkų, pasak V.Tomaševskio, yra įbauginti ir dėl šventos ramybės atiduoda savo vaikus į lietuviškas mokyklas.

Tačiau įdomiausi yra V.Tomaševskio paminėti naujausi kovos su Lietuva būdai, kurie skamba gana kraupiai. Jo žodžiais, „Lietuvos lenkų rinkimų akcija neatmeta galimybės rengti mokyklų streiko, panašų į tą, kurį prieš mokyklų germanizavimą suorganizavo lenkų vaikai iš Września miestelio“. Tolimų 1901 metų vaizdelis ten buvo toks. Prūsijos valdžia (miestelis priklausė Prūsijai) nutarė mokykloje tikybą dėstyti vokiškai. Tačiau mokiniai atsisakė imti vokiškus katekizmus ir mėtė pro langus, kad „nesiteptų rankų“.

Mokiniai taip pat atsisakė atsakinėti vokiškai tikybos pamokose. Kai mokytojas už tai juos nubaudė, matyt, ir rykštės bausme, jie paskelbė streiką. Valdžia mokinių tėvus nubaudė kalėjimu, tiesa, tik kelių savaičių, ir baudomis. Perkėlus šią istoriją į šiandieninę Lietuvą, kyla klausimas, negi europarlamentaras siūlo Lietuvos lenkų vaikams mėtyti pro langus Lietuvos istorijos vadovėlius, kai ši bus pradėta dėstyti lietuviškai, o po to, lenkų partijai vadovaujant, streikuoti prieš Lietuvos istoriją?

Atrodytų, kad kitapus sienos esantys Lenkijos politikai, žinodami, kad Punsko ir Seinų lietuviškose mokyklose tikrai ne vienas dalykas dėstomas lenkiškai, turėtų susilaikyti nuo Lietuvos triuškinimo už jos norą tautinių mažumų mokyklose savo valstybės istoriją dėstyti valstybine kalba. Deja, noras triuškinti yra didesnis už sveiką protą. Lenkijos Seimo narys, kartu draugiškos(!) kaimynystės su Rytais parlamentinės grupės pirmininkas Arturas Górskis birželį premjerui Donaldui Tuskui nusiuntė interpeliaciją: „Dėl laipsniško Lietuvos lenkų švietimo likvidavimo“, kurioje kartoja viską, ką jam sakė Lietuvos lenkų veikėjai, tame tarpe ir apie „siaubą“ – kitų dalykų, aišku ir Lietuvos istorijos dėstymą lietuviškai.

Cituodamas „Kurier Wilenski“ laikraščio tarybos pareiškimą, šis politikas kartoja, kad „tokie veiksmai, nukreipti prieš lenkų mažumą kelia įtampą etniniu pagrindu“, o būsimasis švietimo įstatymas „tiesiogiai veda į etninius konfliktus“. Beveik kaip numatyta V.Tomaševskio scenarijuje...
Ką daryti lietuviams po tokių pareiškimų? Ogi nieko. Jei pasinersime į tokią pačią psichozę ir imsime kaltinti Lenkiją už tai, kad ji savo istoriją dėsto lenkiškai ir lenkų kalbai skiria daugiau dėmesio nei lietuvių, tuomet tapsime tokiais pat istorijos ir politikos marginalais kaip V.Tomaševskis ir jo draugai. Tuo labiau, kad šiam ekstremistinės natūros veikėjui prijaučiančiųjų ratas Lietuvoje nuolat mažėja.