Pirmiausia turbūt todėl, kad iki šiol negalime atsitokėti, staiga suvokę, kad jokio naujo etapo Lietuvos politikoje jau nebus, nes nėra ir artimiausiu metu tikrai nebus, kas tą etapą kuria, grindžia ir motyvuoja. Su A. Brazausko mirtimi baigėsi autentiškos politikos metai. Jis kalbėjo tai, ką galvojo, o elgėsi taip, kaip kalbėjo, ir šalia jo telkėsi taip pat ne mažiau autentiški politikai.
Autentiškas, nors visiškai kitokios politinės mokyklos ir orientacijos, buvo prezidentas Valdas Adamkus. Kad ir kaip neįtikimai skambėtų, bet autentiškas buvo ir pirmasis šalies faktinis vadovas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, ne tik neslėpęs, bet netgi afišavęs visas keisčiausias ir politikui netinkamiausias savo charakterio anomalijas. Iki šiol autentiška išlieka naujoji prezidentė Dalia Grybauskaitė, užsienio politikos smaigalį nukreipusi nuo JAV prie Europos politinių bei socialinių kontekstų.
Itin autentiška politikė būtų Seimo pirmininkė Irena Degutienė, bet jai, deja, labai dažnai tenka kalbėti ne savo, o paties neautentiškiausio darinio – Seimo – vardu, todėl jos kalbos tokios nepanašios viena į kitą, todėl ir jos balsas vienąkart gali būti autentiškas ir atviras, o kitąkart – matalinės valdiškos naujakalbės garso įrašas. Tiek teliko iš anos palaimingos A. Brazausko politinės epochos: dvi politikės, nepraradusios žmogiškumo, todėl vienintelės ir tegalinčios kalbėti apie valstybės rūpestį žmogumi ir žmogiškumu. Visa kita – pilkas, niūrus nužmogintos ir nužmoginančios imitacinės politikos fonas.
Nuo šiol mes gyvensime vadovaujami nebe politikų, o politinių figūrų, ir klausysimės nebe asmenybių, iškilių politikos veikėjų kalbų, o politinių manekenų, žaislinių figūrų atmintinai išmoktų oracijų. Nebeturėsime tikrų bendruomenės lyderių, vedlių, nes vedliais, šaukliais tampa tik asmenybės, suimančios į save svarbiausius tautos mentaliteto dėmenis.
Be polittechnologų sumaitintos pseudoidėjų ir pseudokoncepcijų mišrainės šiandieninis politikas nė žingsnio nežengs be partinės programos ir įstatų sufomuoto slengo ramentų. Partinės programos žaibolaidis politikui nuo šiol taps svarbesnis už asmens tapatybės kortelę, nes programa taps svarbiausiu, pagrindiniu jo „išminties“ ir iškalbos šaltiniu.
Kitaip tariant, naujajame politiniame etape gyvensime valdomi nebe politikų asmenybių, o beasmenių partijų, ir tai geriausiai liudija agresyvi partinės politinio gyvenimo „nekaltybės“ gynyba: į savivaldos rinkimus gali eiti tik partijos ir save iškėlę asmenys, bet jokiu būdu ne visuomeniniai judėjimai ar dariniai. Nes šitaip išlaikoma dabarties situacija: savarankiškai į politiką atėjęs žmogus vienas pats neturės kito pasirinkimo, kaip tik šlietis prie vienos ar kitos partijos. Ir partijų partijėlių kontrabandinis turgelis toliau klestės.
Žinau, kad be partijų rungtyniavimo politinio gyvenimo neįsivaizduoja nė viena kultūringa tauta, bet nė viena kultūringa tauta neįsivaizduoja, į kokį išsigimusį korupcinį raizginį išvirto lietuviška partinė sistema. Vis sakau: taip ir taip gyvensime naujajame politiniame etape. Iš tiesų mes jau šiandien gyvename, valdomi „išgrynintų“, skaidrių politinių programų ir jų vykdytojų.
Ir iš kitos pusės. Nesvarbu, kad socialdemokratai dėl pagrindinių ekonominės krizės krypčių ir smūgių pirmiausia kaltino demagogus bankininkus, nes to reikalauja socialdemokratinė chartija, svarbu, kad priimamas bankininkų siūlymas pirmiausia susirinkti visus valstybės valdomų įmonių dividendus ir taip užglaistyti biudžetą, ko patys socialdemokratai taip ir nesusiprotėjo padaryti.
Kur link suku? Suku prie minties, kad mūsų politiką reikia pirmiausia depolitizuoti, išlaisvinti ją iš partinės kontrolės varžtų. Ir Seimą rinkti nuo šiol tik tiesiogiai. Nes per dvidešimt nepriklausomybės metų įsitikinome: tik partinių pančių nesaistomas politikas gali būti produktyvus, nes jam leidžiama dirbti ne partijos, o valstybės labui.
Socialdemokratų garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas prezidento laidotuvių dienomis prasitarė, kad A. Brazauskas neturėjo nuoseklios ideologijos. Ir tikrai: gyvas būdamas jis buvo nekart kritikuojamas, kad atstovaudamas kairei pernelyg dažnai nuolaidžiauja dešinei. Bet galiausiai paaiškėjo, kad tik šitaip elgdamasis jis galėjo dirbti produktyviai.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pati yra prasitarusi: vienais klausimais aš esu konservatorė, kitais klausimais – socialdemokratė, dar kitais – liberalė. Ir štai matome, kaip ši neįtikėtina ideologinių nuotrupų puokštė pasitarnauja politikei - absoliučiai atsiribojant nuo provincialios lietuviškos politinės kasdienybės. Ir vien dėl to ji turi teisę kalbėti Lietuvos vardu. Lietuvos vardu galėjo kalbėti ir V. Adamkus, nes „Santaros-Šviesos“ liberalizmas jokiu būdu nėra kokia nors politinė ar ekonominė doktrina. Greičiau tai moralinės laikysenos apibrėžtis, kurios laikomasi. Ir apie ką tegali tik pasvajoti sumedėjęs, suragėjęs mūsų politinės mėsmalės sraigtelis.
To labiausiai ir bijau: būti valdomas politinių marionečių. Dirbtinių partinių figūrų seniai sugedusiame Didžiosios Partijos teatre.