Jeigu Rusija būtų normali demokratinė bei liberali valstybė, tokių baimių nekiltų. Priešingai – tokia kaimynė būtų tiesiog likimo dovana energetiniais resursais neapdovanotai Europos Sąjungai.
Deja, Rusija labai toli nuo vakarietiškos demokratijos, o gamtos resursai visų pirmą naudojami politiniams tikslams. Rusijos prezidentas Valdimiras Putinas per dešimt savo valdymo metų pasiekė, jog „Gazprom“ ir „Lukoil“ taptų valstybinėmis kompanijomis (valstybė valdo 51 proc. akcijų), o pirmiausia - įrankiais Kremliaus geopolitiniams tikslams siekti. Verslas šioms bendrovėms yra antraeilis, nors labai svarbus komponentas. Be abejonės, dujos ir nafta yra svarbiausias Rusijos biudžeto pajamų šaltinis, leidžiantis laiku mokėti pensijas, teikti kitas socialines paslaugas gyventojams, modernizuoti ūkį bei perginkluoti kariuomenę. Tačiau Kremlius vis dėlto svarbesniais prioritetais laiko ne vidinius poreikius, bet geopolitinius siekius.
Pats didžiausias svertas, kuriuo Rusija siekia savo geopolitinių tikslų, yra „Gazprom“, kuriam vienu metu vadovavo ir dabartinis Rusijos prezidentas Dimitrijus Medvedevas. Beje „Gazprom“ ne tik tiekia dujas, bet ir valdo didelę dalį Rusijos masinio informavimo priemonių. „Gazprom“ taip pat siekia išplėsti savo veiklą ir naftos versle.
Pažvelkime, kaip praktiškai vyksta energetinė Rusijos invaziją į Europą.
Ypač tai akivaizdu dujų tiekime. Europos šiaurėje statomas „Nord Stream“ dujotiekis, apeinantis Baltijos valstybes bei Lenkiją. Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis, artimas Putino draugas, savo veiksmais parodė, jog bendri ES interesai, ypač naujųjų sąjungos narių, jam nieko neverti ir pasirašė su Rusija sutartį visiškai neatsižvelgdamas į šių valstybių nuogąstavimus. Šis sprendimas prieštarauja tam, ką Briuselio biurokratai vadina „solidarumo“ principui. Dar daugiau, nepraėjo nei kelios dienos, kai jis prarado kanclerio postą, o jau suspėjo įsidarbinti „Nord Stream“ statančioje bendrovėje. Šis žingsnis toks gėdingas, jog jį net sunku komentuoti.
Pietų Europoje „Gazprom“ politika ypatingai aktyvi, ypač dėl to, jog ES ruošiasi statyti „Nabucco“ dujotiekį, apeisiantį Rusiją. Iš dalies dėl to Rusija ir siekia atkurti savo įtaką Kaukaze, iš dalies dėl to Rusija ir okupavo dalį Gruzijos teritorijos.
„South Stream“ dujotiekis driekis iš Rusijos per Juodąją jūrą į Bulgariją ir per Serbijos ir Vengrijos teritorijas pasieks Austriją. Tai bus pirmas dujotiekis, kuri Europoje valdys „Gazprom“. Dujotiekį planuojama baigti 2015 metais. Juo dujos bus tiekiamos ne tik iš Rusijos, bet ir iš Vidurio Azijos valstybių. Iš jų Rusija dujas perka juokingai mažomis kainomis, o parduoda Vakarams pasaulinėmis. Tokią politiką leidžia vykdyti ne tik prorusiškos tų valstybių nuostatos, kurios nebūtinai paplitę visose regiono valstybėse, bet ir tai, jog dujotiekiai yra „Gazprom“ nuosavybė.
Sunku pasakyti, ar pirma bus pastatytas „Nabucco“, ar „South Stream“ dujotiekis. Rusijos politikai abejoja „Nabucco“ ekonominiu naudingumu pastačius „South Stream“ dujotiekį. Vakarų investuotojai, tarkim Italijos bendrovė ENI, tik pritardami linkčioja galvomis.
Geopolitinė situacija tokia, jog kol kas „Nabucco“ dujotiekis galėtų tiekti dujas tik iš Azerbaidžano. Dujotiekio tiesimas po Kaspijos jūra sunkiai įmanomas, nes ekonominės zonos šioje jūroje nėra apibrėžtos ir, be abejonės, Rusija prieštarautų statybai. „Nabucco“ nebejotinai turėtų vertę, jei pasikeistų situacija Irane arba stabilizuotųsi padėtis Irake. Tačiau blogiausia, kad ES šiam projektui turi per mažai politinės valios.
„Gazprom“ ypač suinteresuotas dujotiekių valdymu. Baltarusijoje ši bendrovė valdo 50 procentų „Beltransgaz“. Tačiau tranzitas per Baltarusiją yra nepalyginamai mažesnis nei per Ukrainą. „Gazprom“ norėtų įsigyti 51 proc. Ukrainos „Naftogaz“, bet kol kas net ir promaskvietiškas prezidentas Viktoras Janukovičius neskuba tokio susitarimo pasirašyti. Beje „Gazprom“ valdo 37 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų.
Atrodo, energetinis Kremliaus kryžiaus žygis yra nesustabdomas, tačiau atsiranda nauji faktoriai, kurie gali priversti „Gazprom“ rimtai koreguoti planus Europoje, o galbūt net ir prarasti energetinį ginklą atskiroms Europos šalims paveikti, o kai kada ir visą ES politiką daryti priklausoma nuo Rusijos.
Pastaraisiais metais „Gazprom“ dujų eksportas į ES sumažėjo. Bendrovė tai aiškina pasauline ūkio krize. Tačiau yra ir kiti faktoriai. Europos valstybės pradėjo naudoti daug daugiau suskystintų dujų, statomi nauji terminalai šioms dujoms tiekti. Suskystintas dujas galima gabenti tanklaiviais ir nebūtinai iš Rusijos. Ši alternatyva labai svarbi Lietuvai ir optimizmą kelia tai, jog Vyriausybė šią svarbą suvokia ir bando žengti konkrečius žingsnius.
Tačiau dar didesnis proveržis gali įvykti, jeigu pasitvirtins prognozės apie didžiulius skalūnų dujų išteklius Lenkijoje. Beje, jau dabar Rusija nebėra didžiausias dujų gamintojas pasaulyje. Ją visiškai neseniai aplenkė JAV, kuri intensyviai naudoja būtent skalūnines dujas. Praeitą savaitę lankydamasi Lenkijoje JAV Užsienio reikalų ministrė Hillary Clinton pasirašė susitarimą dėl skalūninių dujų eksportavimo.
Lenkijoje šiuo metu skalūninių dujų paieška užsiima JAV bendrovės „Chevron, ExxonMobil“ ir „Halliburton“. Jeigu optimistinės prognozės pasitvirtins, bendri ES dujų resursai padidės beveik 50 proc. Lenkijai dujų nebereikėtų importuoti iš viso, o Lietuvai dujų eksportas iš draugiškos kaimyninės ES valstybės išspręstų energetinės priklausomybės nuo Rusijos klausimą.
Didėjant suskystintų dujų gamybai bei pradėjus eksploatuoti skalūnines dujas, „Nord Stream“ ir „South Stream“ prarastų savo reikšmę.
Lietuva žengia ir kitus logiškus žingsnius. Neseniai ministras pirmininkas Andrius Kubilius susitiko su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka ir svarstė suskystintų dujų terminalo statybą Klaipėdoje. Lietuvos premjeras kažkodėl susiejo šį klausimą su žmogaus teisėmis Baltarusijoje, užmiršdamas, jog žmogaus teisės nevaidino jokio vaidmens „Nord Steram“ statyboje; jas JAV padėjo į šoną, kai buvo reikalingos bazės Vidurio Azijos valstybėse. Kodėl Lietuva turėtų elgtis kitaip? Tuo labiau, jog tektų labai ilgai ginčytis svarstant, kuri valstybė – Rusija ar Baltarusija - yra labiau autoritarinė.