Vis dėlto įstatymuose grįstos lygios teisės dar nereiškia lygių galimybių, o juokingas skundų dėl diskriminacijos skaičius (per visą Lietuvą 2009 m. jų buvo pateikta Lygių galimybių kontrolieriui vos 165) apskritai negali rodyti jokių objektyvių diskriminacijos mastų, nes, kaip rodo praktika, kreipiasi tik tie, kurie išdrįsta kreiptis ir žino savo teises. O tokių, deja, nėra labai daug.
Įdomu, kiek Lietuvos piliečių yra girdėję apie reprodukcinių teisių egzistavimą? Kiek jų yra pasiryžę ginti savo reprodukcines teises? Tokia statistika čia išties praverstų, juk reprodukcinės teisės yra itin svarbi privataus gyvenimo dalis, tad šie klausimai yra ne tiek teorinio ar retorinio, kiek praktinio pobūdžio. Vis tik manau, kad reprodukcinių teisių neišmanymas šiandien sukelia tam tikrų sunkumų, t. y. žmogaus teisių nepaisymą ir abejingumą jas ginti.
Tačiau pradžiai reiktų paminėti, kad reprodukcinės teisės – viena iš plačiausių žmogaus teisių sričių. Reprodukcinės teisės, dar kartais (kiek netiksliai) vadinamos lytinėmis teisėmis, apima ne tik lytiškumą, bet ir kitas svarbias pilnavertei žmogaus veiklai sritis. Šią teisių sistemą sudaro teisė į informaciją ir švietimą, teisė rinktis arba nesirinkti santuokos, teisė nuspręsti ar turėti ir kiek turėti vaikų, teisė į kūno vientisumą, teisė į sveikatos apsaugą ir priežiūrą, tiesė į neliečiamą privatų gyvenimą ir t.t. Reprodukcinės teisės glaudžiai siejasi su moterų teisėmis, dažniausiai tai – sinonimai.
Dėl reprodukcinių teisių kompleksiškumo ir pliuralizmo kyla viena problema – jas tampa sunku artikuliuotai išdėstyti (mano akimis, nėra vieno dokumento, kuris konkrečiai apimtų visas reprodukcines teises). Šiuo metu reprodukcinių teisių šaltinis – visi pagrindiniai žmogaus teisių dokumentai. Viena vertus, tai apsunkina reprodukcinių teisių aiškumą, kita vertus – šios teisės yra inkorporuotos į visus svarbiausius žmogaus teisių dokumentus, jos yra grindžiamos visuotinėmis žmogaus teisėmis, o tai liudija platų šių teisių panaudojimą ir integraciją. Tad jei konkreti reprodukcinių teisių artikuliacija reikštų jų redukavimą, tuomet naudingiau būtų išlaikyti šią teisių sistemą „integruotą“.
Dažnai reprodukcinės teisės kaip priekaištas minimos besivystančioms šalims, tad manoma, kad tai pirmiausia „kitų“ šalių problema, bet tikrai ne „mūsų“. Deja, nors Lietuva yra užtikrinusi tikrai svarbias reprodukcines teises, problemos vis dar egzistuoja. Tų problemų šaltinis ne tik įžūlus politinės valios nebuvimas, bet ir piliečių abejingumas, sąlygotas reprodukcinių teisių svarbos neįsisavinimo.
Pirmoji problema – lytinis švietimas. Lietuvoje lytinis švietimas yra neva integruotas į bendrojo lavinimo dalykų programas. Tam yra sukurta ir patvirtinta Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa (su kai kuriomis abejotinomis nuostatomis), kurios efektyvumas ir realizavimas itin
prasilenkia su realybe. Žinoma, tai labai patogi pozicija – „vykdyti“ lytinį švietimą taip, kad jis nebūtų vykdomas. Tokiu atveju niekas negali priekaištauti, kad lytinio švietimo nėra. Žinoma, integruotas lytinis švietimas yra daug sudėtingesnė sistema ir galbūt naudingesnė (prisiminkime „gender mainstreaming“ principą) už paskiras lytinio ugdymo pamokas, tačiau, norint tokią sistemą realizuoti, reikia novatoriškos, kokybiškos koncepcijos, politinės valios ir profesionalų pagalbos vykdant šį metodą.
Tačiau realybė gana vargana – lytiškumo aspektas nėra integruojamas į bendrojo lavinimo dalykus arba tai daroma labai fragmentiškai, deklaratyviai, profaniškai, dauguma mokytojų nėra apmokomi kalbėti apie lytiškumo problemas, mokiniai negauna esminių žinių apie lytiškai plintančias ligas, (skubiąją) kontracepciją, neplanuotą nėštumą, lyčių lygybę ir socialinę lytį. Vadinasi, lytinio švietimo nėra arba jis vykdomas itin aplaidžiai, o tai pažeidžia reprodukcines teises, konkrečiai – teisę į informaciją ir švietimą. Ar galėtų egzistuoti toks nekokybiškas „lytinis švietimas“, jei piliečiai žinotų ir gintų savo reprodukcines teises?
Kita problema – daug apkalbėta Valstybinė šeimos politikos koncepcija, kuri pažeidžia ne tik nacionalinius įstatymus, bet ir reprodukcines žmogaus teises. Valstybė, privilegijuodama vieną šeimos rūšį ir atmesdama kitą (kurią paniekinamai atsisako vadinti „šeima“), pažeidžia žmogaus teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą bei visus kitus nediskriminacijos principus. Tad, vėlgi, ar galėtų egzistuoti tokia diskriminuojanti koncepcija, jei piliečiai žinotų ir gintų savo reprodukcines teises?
Lietuvoje dar nepriimtas Partnerystės įstatymas, negerbiama partnerystėje gyvenanti pora, ji atsiduria teisinės sistemos periferijoje ar net už jos. Ar tokiu būdu nėra pažeidžiama žmogaus teisė į privataus gyvenimo gerbimą? O kaip su Pagalbinio apvaisinimo įstatymu, kuris vis dar nėra priimtas? Nepaisant šios aplinkybės, pagalbinis apvaisinimas, pagal pateiktą įstatymo projektą ir pagal Partnerystės įstatymo nebuvimo aplinkybes, būtų pasiekiamas tiktai susituokusioms poroms. Tačiau tai vėlgi pažeidžia teisę į sveikatos priežiūrą ir apsaugą bei teisę į privatų gyvenimą. Ar pilietinė visuomenė, žinanti savo reprodukcines teises, leistų taip vilkinti įstatymus, kurie turėtų užtikrinti jų teises?
Šioje raizgalynėje egzistuoja ir neįteisintas medikamentinis abortas, kuris, kaip liudija Prancūzijos ir Švedijos pavyzdžiai, moterų pasirenkamas dažniau negu chirurginis abortas, kadangi pastarasis sukelia didesnius psichologinius išgyvenimus, kartais ir fizines traumas (nesėkmingo aborto metu). Medikamentinis abortas legalizuotas daugybėje valstybių, jis priimtinesnis moteriai dėl didesnio privatumo, prieinamumo ir vaisingumo komplikacijų nebuvimo. Tai vėlgi reprodukcinių teisių užtikrinimo klausimas, kuris Lietuvoje „išspręstas“ labai populiariu būdu – draudimu.
Tai dar ne visos pasekmės, kurias sukėlė reprodukcinių teisių gynimo abejingumas ir neišmanymas. Patys skaudžiausi rezultatai – didelis jaunimo sergamumas lytiškai plintančiomis infekcijomis, kuris ir atskleidžia lytinio švietimo „efektyvumą“. Abstrakčiai, bet ne visai tiksliai, situaciją galima būtų apibūdinti taip: bet kokios valdžios diskriminuojančios, represinės intervencijos į piliečių asmeninį privatų gyvenimą yra reprodukcinių teisių suvaržymai. Teisės pažeidžiamos ne tik suvaržymo atveju, bet ir tuomet, kai nesudaromos galimybės pasinaudoti tomis teisėmis.
Partnerystės instituto neigimas, lytinio švietimo nebuvimas, reprodukcinės sveikatos paslaugų reglamentavimo vilkinimas ir kiti dalykai rodo, kad šiuo metu privatūs gyvenimai yra kontroliuojami ir modeliuojami pagal vieną modelį. Tą modelį pavadinkime konservatorišku. Dabartinio Lietuviškojo konservatizmo, sumišusio su fanatiška katalikybe, dogma neigia reprodukcines teises. Nereikia apsigauti – nėra taip, kad reprodukcinė sfera nerūpėtų fanatiškojo konservatizmo atstovams. Atvirkščiai, reprodukcinė sritis (privatūs gyvenimai, seksualinė tvarka etc.) yra siekiamybė tam, kad būtų „sutvarkyta“ pagal utopinį „dorovingą“ paveikslą.
Beje, gana simptomiška, kai Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto derinime dalyvauja (neskaitant departamentų) ne, pavyzdžiui, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, o Lietuvos vyskupų konferencija. Yra ir daugiau pavyzdžių. Aborto, lytiškumo, vaisingumo temos neapsieina be neišturėtų kunigų ar konservatorių, atliekančių lytiškumo ekspertų vaidmenį, pasisakymų, kurie ilgainiui pakeitė medikų ir savo srities profesionalų pasisakymus, kurių taip trūksta tarp nekompetetingų dvasininkų komentarų. Visa tai parodo, kad fanatiškiesiems konservatoriams reprodukcinė sritis yra bastionas, kurį siekiama užimti.
Ginti reprodukcines žmogaus teises reiškia ginti savo gyvenimą, savo privatumą, ginti savo pasirinkimą, kurį vis bandoma įvairiais būdais užgniaužti. Reprodukcinių teisių užtikrinimas, be piliečių sąmoningumo bei reprodukcinių teisių įgyvendinimo strategijos, išlieka skaudžia, sunkiai išsprendžiama problema.