Ši Konstitucinio teismo užduotis Seime galėtų būti išspręsta greitai ir paprastai, jeigu Seimo politinės jėgos geranoriškai nustatytų demokratišką ir lygią nepartinių kandidatų kėlimo ir rinkimo savivaldoje tvarką.
Visgi, nei anos nei šios kadencijos Seimas meilumu nepartiniams savivaldybių tarybų rinkimų kandidatams netryško. Konstitucinio teismo nurodyta savivaldos rinkimų pertvarka Seime buvo vis atidėliojama ir vilkinama. Tarsi tikintis, jog žmonės galbūt užmirš Konstitucinio teismo primintas savivaldos teises ir klausimas išnyks savaime.
Tačiau žmonės neužmiršo. Per paskutiniuosius metus valstybėje susikūrė ir išaugo šimtai didesnių ar smulkesnių visuomeninių judėjimų. Savivaldos link sužiuro net ir seniūnaičiais nesuskaldytos kaimų bendruomenės. Šie judėjimai, skirtingai nei partijos, vis labiau populiarėjo ir telkė žmones kitokiam – nepartiniam savivaldos reikalų tvarkymo būdui.
Dabar jau galima aiškiai pasakyti, jog matant nepartinių jėgų stiprėjimą, visų pakraipų politines partijas Seime suvienijo baimė. Baimė prarasti šiltas savivaldos vieteles, eilę metų valdytas įmones ir įstaigas, kuriose ne tik sėta demagogija, tačiau ir “sumaniai” naudotos milijoninės biudžeto lėšos. Baimė netekti tos įtakos, kuri buvo išplėsta per visą Nepriklausomybės laikotarpį viešpataujant be tikros konkurencijos.
To išgąsčio rezultatas – Seime pagaliau parengtas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo projektas. Jame mūsų didieji politikai sukurpė tokią nepartinių kandidatavimo savivaldybių rinkimuose tvarką, jog iš Konstitucinio teismo iškeltų nepartinių savivaldos kandidatų galimybių liko tik pasityčiojimas.
Visuomeninės organizacijos, asociacijos įstatymo projekte išbraukiamos. Girdi, apgaus rinkėjus, dubliuos partijas, bus įkurtos tik dėl valdžios siekių, neskaidriai finansuojamos ir t.t. Taip vienų konkurentų atsikratoma iš karto.
Atkakliausiems pavieniams rinkimų drąsuoliams, Seimo makiaveliai taip pat parengė ne vieną staigmeną. Nepartiniams kandidatams, lyginant su partiniais, rinkimų kaina įstatymo projekte tampa tiesiog auksinė.
Štai partijoms vienos savivaldybės rinkimų sąrašo užstatas – 1 VMDU (~2000 Lt). Tokiame sąraše, priklausomai nuo savivaldybės dydžio gali būti nuo 20 iki 100 kandidatų. Padalinkime užstatą pagal sąrašo kandidatų skaičių ir atrasime, jog vieno partinio kandidato užstato kaina yra apie 100 litų.
Tas pats 1 VMDU dydžio užstatas – ir vienam nepartiniam kandidatui. Kadangi įstatymo projektas neleidžia pateikti išankstinių nepartinių kandidatų sąrašų, kiekvienam iš jų teks susimokėti ne tik po 1 VMDU dydžio užstatą, tačiau ir po 0,3 VMDU už savo kandidatūrų sujungimą į nepartinių sąrašą.
Kaip matome, piniginis skirtumas tarp partinio ir nepartinio asmens kandidatavimo – daugiau nei 20 kartų, nors ne žmones, o partijas valstybė ką tik vėl parėmė milijoninėmis išmokomis.
Iš politikų iki šiol negavau nei vieno rimto, atviro paaiškinimo, kodėl paprastas žmogus yra 20 kartų brangesnis nei partinis kandidatas. Jų ir nebus, kadangi pagrindinis tokių intrigų motyvas yra Baimė. Esu įsitikinęs, jog nesulauksiu pritarimo ir savo pasiūlymui pagal kurį nepartiniai kandidatai galėtų iš anksto pateikti savo sąrašus arba mokėti atskirus, tačiau gyvenimo tikrovei artimus užstatus (0,1 VMDU).
Seimui priėmus dabartinį Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo projektą be pataisų, žmonėms, bendruomenėms, visuomeninėms organizacijoms teisė į savivaldą bus gerokai apkartinta.