Kas ta „Dalkia“?
Jau seniai žinoma, kad „Dalkia“ ir liūdnai pagarsėjusi „Rubicon“ (dabar „Icor“) veikia išvien. 2007 metais paskelbtoje koncerno veiklos ataskaitoje Prancūzijos koncerno vardą turinčioje įmonėje 49 proc. akcijų priklausė „Rubicon group“. Registrų centro duomenimis, „Icor“ akcininkai užima vadovaujančias pareigas „Vilniaus energijoje“ ir „Dalkia Lietuvoje“. Realybėje grupės Lietuvos fizinių asmenų valdomas koncernas „Rubicon group“ turi daugiau įtakos Vilniuje įsteigtoje bendrovėje „Dalkia Lietuva“ nei Prancūzijos motininis koncernas „Dalkia“, kurio vardu pavadinta Vilniuje registruota įmonė. „Icor“ akcininkas Linas Samuolis vadovauja „Vilniaus energijai“ ir „Dalkia Lietuvai“, o Andrius Janukonis yra šių abiejų įmonių valdybos narys ir „Dalkia Lietuva“ valdybos pirmininkas.
Vien jau šios aplinkybės reikalautų į tokį sandorį žvelgti labai įdėmiai ir atsargiai.
Kaip tai daroma?
Susidomėti dera ir dėl aplinkybių kaip Vilniaus miesto savivaldybės vadovai gudrauja bandydami prastumti nuomos sutartį. Net savivaldybės komitetuose neišdiskutuotas klausimas staiga atsirado šio trečiadienio Vilniaus m. savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkėje. Diskusijų visuomenėje ir viešumo vengiama.
Klausimas į darbotvarkę įtrauktas neatsitiktinai. Stengiamasi pasinaudoti ypač palankia situacija, nes visuomenės dėmesys yra nukreiptas į A. Brazausko mirtį ir laidotuves, o dalis žmonių atostogauja ar stebi pasaulio futbolo čempionatą.
Ar reikia pereiti prie biokuro?
Atsakymas vienprasmiškas - taip. Tačiau tam yra skaidrus kelias. Sutartis galioja dar šešerius metus ir tereikia tinkamai valdyti pageidaujamas investicijas. O jei įsipareigojimus prisiėmusi „Dalkia“ atsisakytų tai daryti: galima pasinaudoti teisiniu keliu, kuris jau pramintas naikinant gėdingą sutartį dėl LEO.
Ar teisėta pratęsti nuomos sutartį?
Teisiškai sutarties pratęsimą vertinčiau kaip „Leo 2“ projektą. Kaip ir anuomet, sudarant sutartį dėl „Leo“ steigimo, taip ir dabar aiškinama, kad konkurso nereikia, nors paprastas teisingumo jausmas sako priešingai. Kaip tada taip ir dabar yra „veikiama po kilimu“, stengiamasi išsaugoti monopoliją, ieškoma teisinių landų ir politinių pažinčių, bijoma ir vengiama konkurencijos. Rezultatas irgi panašus. Parduodama visuomenės teisė rinktis šilumos tiekėją, kitaip tariant išnuomojamas esminis žmonių poreikis šiltiems namams, nepaliekant galimybių išvengti per prievartą brukamos paslaugos.
Konkurencijos taryba ir Viešųjų pirkimų tarnyba yra jau vienprasmiškai pasakiusios savo verdiktą, kad sutartis negali būti pratęsta. Manau, kad jei prisireiktų tai įrodinėti teisme, tai būtų dar lengviau. Ankstesnė sutartis nenumatė biokuro katilų ir valymo įrenginių statymo. Todėl šiuo atveju įvyktų naujos sutarties pasirašymas, o ne senos pratęsimas.
Oligarchinės tendencijos Lietuvoje lyg slibino galvos: nukirtus vieną – tuoj atauga kita, panaši ar net baisesnė. Kiek politikai kariavo prieš „rubikoninį“ Vilniaus užvaldymą, tačiau vienam „abonentui“ pasitraukus – jo vieton stoja dar aršesni vadovai, kurie nei kiek nesibodi tęsti ankstesnę politiką. O gal aš klystu? Labai norėčiau šį kartą suklysti.