Po kokių penkiasdešimties metų bus galima viską vertinti be emocijų, tačiau turėsime pripažinti, kad faktas – ne objektyvi realybė. Faktai, atsieti nuo emocinės gyvenimo tikrovės, meluoja, ir dar kaip meluoja.
Kuris faktas tikresnis – ar Vokietijos žurnale išspausdinta karikatūra, bylojanti, kad Brazauskas veda lietuvius atgal į Kremlių, ar to paties Brazausko pasirašytas Lietuvos prašymas NATO narystei; estų suvereniteto dokumento pavadinimas „vienadieniu drugeliu“ ar paties didele dalimi inicijuotas atsiribojimas nuo maskviškės kompartijos.
Žiniasklaidoje mirga tekstų apie tai, kad gi buvo Brazauskas – ekonomistas - ar politikas, „savas vyrukas“ - ar autoritetingas viršininkas, tipiškas tautos tėvas - ar tipiškas tautos sūnus. O jei jau taip, tai nelygu kuris metraštininkas - Juodasis ar Baltasis – šiandien geriau įvertintų mus palikusio prezidento kelią ir darbus.
Aiškinimai, kaip ir dera, šiandien perdėm emocingi. Kuris gi pasakojimas apie Brazausko populiarumą ir sugebėjimus teisingas, galima tik paspėlioti. Pasakojimus gi sukuria ne patys politikai, o jų šalininkai arba oponentai.
Faktai neatsakys, kas tuomet buvo jauno Algirdo Mykolo širdyje, kuri karjera? Gal lietuviui ir smagu, kad lyderis buvo veikiau nuodėmingas negu šventuolis daugelyje gyvenimo sričių, tačiau čia ir vėl emocijos, o ne faktai, emocijos, leidžiančios mylėti arba nemylėti. Manyti, kad Jis buvo kaip Mes, ar tik mums taip atrodė.
Ar Brazauskas savimi atspindėjo tą seną gerą santvarką, kurios nomenklatūrai de facto priklausė? Klysta tie, kurie mano, kad lietuviai mylėjo sovietinę santvarką. Žinoma, kad nemylėjo, kitaip nebūtų stovėję Baltijos kelyje. Tad Algirdui Mykolui reikėjo simbolizuoti ne gražią praeitį, bet veikiau patikimą ateitį.
Emocingai pasakysiu, kad šalininkų skaičių, regis, kėlė tai, kad „nuodėmingasis“ Brazauskas tautiečių negąsdino ilga skaistykla ir kitokiomis bausmėmis, tad ne vienam jo kelias į nepriklausomybę galėjo patikti labiau nei griežtos kitų politikos lyderių nuostatos ar aukšti gyvenimo standartai. Sovietinę praeitį, o ypač jos nemalonumus bei klaidas norėjo pamiršti ne vienas. O jis davė galimybę. Kitaip sakant, Brazauskas patiko ne toks, koks buvo, o toks, koks rodėsi galintis ir norintis būti. Viešųjų ryšių specialistai pasakytų, kad sukurtas įvaizdis politiko, kuris būtinai turi padaryti gerai. Neatsitiktinai dauguma jo šalininkų choru kartoja, kad prie Brazausko nelipo kritika ar purvas. Nelipo, nes tai visada praeitis, o jis mums reikalingas ateičiai.
Kai kurie vadybos teoretikai išskiria keturis vadovų ar lyderių tipus: pirmasis – tai vadovas (AŠ), kuris viską žino, vadovauja įsakymais, orientuojasi tik į rezultatą ir nepaiso kolektyvo interesų. Antrasis – (AŠ ir jie) – pasiekimus mato kaip savo ir pavaldinių nuopelną, tačiau rezultatai vis dėlto svarbiau. Trečiasis – (aš ir JIE) – rūpinasi veikiau kolektyvo gerove nei tikslo pasiekimu, bet už tai gali būti savaip gerbiamas. Ketvirtasis – (JIE) – savo pasiekimu laiko tai, kad rūpinasi vien pavaldiniais ir yra jų mylimas.
Kuris iš jų buvo Brazauskas? Nepatikėsite – turėjo visų vadovo tipų bruožų. O kadangi tie patys teoretikai sako, kad kiekvienas tipas yra optimalus tam tikru metu, Brazauskui tiko iš esmės visos situacijos. Jis nesigėdijo pabūti ir antras (jei to reikėjo), prisiimti visą atsakomybė sau, mokėjo neapleisti buvusių bendradarbių sunkmečiui užėjus (po pralaimėtų rinkimų). Gal štai čia ta sėkmė?
Žurnalas „The Economist“ pastebėjo, kad su vietiniais komunistais Lietuvoje Maskvai sekėsi nekaip – toksai Antanas Sniečkus įstengė pristabdyti rusifikacijos procesą, o Brazauskas, kurį likimas suvedinėjo su visais sovietų lyderiais, pradedant Brežnevu, savo veikla galiausiai amputavo sovietinės kompartijos lietuviškąjį čiuptuvą.
Emocingieji Brazausko oponentai bando sakyti, kad jo planas buvo sovietinės respublikos reforma, o ne nepriklausomybės atstatymas, ko siekė Sąjūdis. Tačiau, šiaip ar taip, Algirdas Mykolas sėkmingai dalyvavo ir ne savo projekte, netgi perimdamas vadovavimą jam. Šiandien kai kas sakytų, sėkmingam projektui. Lietuvos sėkme reikia laikyti tai, kad Brazausko projektas labai jau ir netrukdė sąjūdiniam.
Ne mažesnė Lietuvos sėkmė ir tai, kad valstybei vadovavo ir vėliau harmoningai papildė viena kitą trys labai skirtingos asmenybės – Landsbergis, Brazauskas ir Adamkus. Faktiškai jie ir sukūrė Lietuvos politiką, kuria tapome jei dar ne Vakarų, taip bent Vidurio Europa. Manau, kad tai buvo gera politika, kuriai reikia tęstinumo, nepaisant to, kad vienas iš jos komponentų apleido šį pasaulį.
Formaliai (tą patvirtina faktai) buvau Algirdo Mykolo Brazausko oponentas. Tačiau asmeninio-emocinio bendravimo erdvėje nebuvome nei susipykę, nei aršiai ginčijęsi. Nei valdžios įstaigose, nei susitikę kokioje nors koncertų salėje. Būsiu visai ne politologiškas, bet apibendrindamas pabrėšiu, kad emocinis Algirdo Mykolo Brazausko vertinimas dar ilgai bus gražus, dar ilgai sutaps su norima matyti Lietuva.