Būtų keista, jei parlamentarai laisva valia priimtų įstatymus, pagal kuriuos jie galėtų patys anksčiau ar vėliau sėsti, nes jeigu ir ne visi į Seimą atėjo iš įvairiausių savivaldybių padalinių, administracijų, komisijų, tai bent jau absoliučiai visi tikisi pasibaigus kadencijai (žinoma, jei nebus perrinkti) patekti ten. Akivaizdu, kad šiandieninis parlamentas nuosekliai ir principingai kiekvienu savo sprendimu užbraukia, panaikina vis po vieną metinio prezidentės pranešimo eilutę, ir taip pat akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau šita tyli konfrontacija virs atvira Prezidentūros ir Seimo priešstata. Vyriausybė vis pakalba apie valdininkų mažinimą, bet apsisukęs Andrius Kubilius tuoj pat viešai pripažįsta, kad kovoti su biurokratija – ne vienos institucijos jėgoms.

Biurokratija šiandien tapo bene svarbiausia mūsų valstybės gyvenimo problema. Šimtatūkstantinė valdininkų, klerkų, biurokratų armija tapo tokia nevaldoma ir amorfiška, kad ji jau iš principo negali nieko nei veikti, nei nuveikti, nes visą jos esergiją suryja savęs pačios aptarnavimas. Reikia suspėti ne tik susirinti visus mokesčius mokestėlius, kyšius pakišėles, bet ir sekti kitus, kad, neduok Dieve, šie neimtų elgtis kitaip, nes kitaip besielgiantis yra visada svetimas ir pavojingas.

Valdemaras Kukulas
Emigrantai sakosi į Lietuvą negrįšią ne todėl, kad čia prastos verslo ir apskritai darbo sąlygos, bet todėl, kad čia niekinamas pilietis. Negerbiamas žmogus.
Gerai, kad klerkų tankis toks didžiulis, kad sekti vienas kitą nėra sunku: kabinetas lipa ant kabineto, o tarpdurys visada atviras. Įdomiausia, kad kyšininkaujantys valdininkai visai nelaiko savęs kyšininkais, tai jų darbo alfa ir omega, ir, tarkim, atvažiavęs Vilniaus savivaldybės klerkas (dargi buvęs) ir pasiūlęs jo renginyje dalyvauti už šimto litų honorarą, niekaip negali išeiti, kol galop, suerzintas mano nesupratingumo, tiesiai išdrožia: „Bet aš dėl šito sandorio savo viršininkui daviau butelį konjako“. Suprask, iš būsimo šimto litų man priklauso butelis konjako.

Vienoje radijo laidoje Nijolė Oželytė pasakojo apie savo pokalbį su jaunais biurokratais, kuriuos skatino dirbti vakarietiškiau ir skaidriau (senieji – tiek jau to, vis tiek tuoj išmirs), kol šie ėmė atvirai juoktis: jei bent per žingsnį pasitrauksime nuo visuotinai priimto valdininkų elgesio kodekso, mus atleis tą pačią dieną. Ir kaip kitaip: juk iškart pasirodysi svetimas.

Nuo Nikolajaus Gogolio aprašytos carinės Rusijos biurokratijos šiandieninė valdininkija skiriasi nebent tuo, kad yra dar pavojingesnė, nes rafinuotesnė ir ginkluota ne žąsies plunksna, o kompiuteriu. Kaip koks monolitas ji užgriozdžia visus įėjimus, visus praėjimus, ir eilinis pilietis, turėdamas kokį reikalą valdžios koridoriuose, dažniausiai atsimuša į akliną siena. O jei pro mažą langelį jam vis dėlto pavyksta pamatyti švytinčią valdininkėlio galva, yra ištyčiojamas, išjuokiamas ir išmetamas lauk, ir todėl naujieji emigrantai sakosi į Lietuvą negrįšią ne todėl, kad čia prastos verslo ir apskritai darbo sąlygos, bet todėl, kad čia niekinamas pilietis. Negerbiamas žmogus.

Nežinau, kaip Vakarų valstybėse biurokratijai pavyksta išsaugoti žmogišką veidą (juk globalizacija veikia visus vienodai, juos gal net labiau), bet akivaizdu, kad pavyksta, o mūsų valdininkas, jei darbo vietoje stengiasi būti bent jau tokių pat kaip jis pagarbos vertas, tai atsidūręs už kabineto ribų, bemat sužvėrėja. Atkreipkite kurį rytą gatvėje dėmesį: valdininkų net eisena, net pasvirimo į priekį kampas yra supanašėję.

Bet baisiausia, kad šitas neperžengiamas ir neperžvelgiamas biurokratinis monolitas akimirksniu sužlugdo kiekvieną vos priimtą įstatymą, kiekvieną Vyriausybės nutarimą ir potvarkį, ir prieš jį bejėgiai pasijunta visi anie įstatymų ir potvarkių priėmėjai ir tvirtintojai. Valentinui Milakniui buvo pavesta kiek įmanoma sumažinti biurokratų armiją, bet pasitraukdamas jis tiek tegalėjo pasakyti: tai devyngalvė hidra. Vieną galvą nukirtus, vietoj jos išauga dvi.

Irena Degutienė stebisi, kad jos ministravimo laikais ministerijoje klerkų buvo ne keliomis dešimtimis procentų, o kelis kartus mažiau, o darbus vis vien visus nudirbdavo; čia pat ji galėtų pridurti, kad tas pats ir visose kitose ministerijose, pačių ministerijų taip pat padaugėjo, šalia jų prisikūrę šimtai viešųjų ir neviešųjų įstaigų įstaigėlių, ir kol koks nors įsakymas iš vieno galo nueina į kitą, jis įgauna visiškai priešingą turinį.

O konkretus valdininkėlis, vienas pats, pasirodo, ne taip jau ir sunkiai priima vieną ar kitą sprendimą. Seimo kontrolierių vadas Romas Valentukevičius sako, kad užtenka jo tarnybai pasidomėti vieno ar kito biurokrato veikla, ir sprendimas priimamas tą pačią dieną. Vadinasi, užkliuvome už varčios, ir vėl iš pradžios: bet koks net menkiausias sprendimėlis vilkinamas, tikintis atlygio. Kyšio.

Akivaizdu, kad jei valdžios nesuvalgys, negrįžtamai nesužlugdys korumpuotos ekonomikos grimasos, ją „suvalgys“ jos pačios susikurta valdininkija, biurokratija. Žinoma, bent jau tokiai valdžiai, kokia yra dabar, taip ir reikia. Bet ta pati biurokratija „suvalgytų“ ir bet kurią kitą valdžia, ir tai verčia ieškoti išeities, o jos nematyti. Nebent būtų pasielgta, kaip ką tik išrinktas Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pasielgė su kelių patruliais: iš karto absoliučiai visus atleido ir jų vietas priėmė naujus žmones. Pasirodė veiksminga.