1941-ųjų birželio 22-23 d. taip pat buvo lemtingas metas Lietuvai, kurios likimas, kaip ir visos paribio juostos nuo Suomijos iki Kaukazo, buvo nulemtas Molotovo-Ribbentropo pakto. Jau balandį Vokietija buvo tapusi Europos šeimininkė. Jai priešinosi nebent Didžioji Britanija, kuri, palikusi Graikiją ir Kretą, buvo izoliuota ir nusilpusi. A.Hitleris manė, kad britai įnirtingai priešinasi tik dėl to, kad tikisi SSRS paramos. Todėl jis nusprendė pagrindinį frontą atidaryti Rytuose, o sugniaužtą karinėmis replėmis Londoną kol kas palikti.

Praėjus vos mėnesiui po Prancūzijos kapituliacijos, A.Hitleris įsakė parengti įsiveržimo į SSRS planą. 1940 12 18 jis pasirašė Direktyvą nr.21 – vadinamą slaptą „Barbarosos“ planą. Didelis nacijos patriotas A.Hitleris mėgo daug ką kopijuoti nuo senosios germanų istorijos. Štai ir šios operacijos pavadinimą jis pasisavino iš XII a. Vokietijos ir Šiaurės Italijos (Lombardijos regiono) imperatoriaus Fredericko Barbarossos pavardės, reiškiančios „raudonąją barzdą“. Bendras šių žemių valdovas mirė 1190 06 10, šv. Sosto pavedimu vykdamas į Trečiąjį kryžiaus žygį – vaduoti iš musulmonų Palestiną. A.Hitleris šiam užkariautojui suteikė mistinių galių, kurių turėjo įgauti ir „Barbarosos“ planas. Pagal jį kitas ideologinis tikėjimas atstovai (bolševikai) turi būti paversti vergais, jų žemės ir ištekliai atitekti reichui (jų ypač trūko po I pasaulinio karo nusilpusiai Vokietijai), o atskiros ne arijų rasės sunaikintos.

Kaip žinome, „Barbarosos“ planas žlugo, egzistavęs tik metus. Ketinusi europinę SSRS dalį užimti vos per 14 dienų, vokiečių kariuomenė atsimušė į storas Kremliaus sienas, užšalo neprognozuotuose šiaurinių tyrų šalčiuose, neatlaikė greitai J.Stalino mobilizuotos milijoninės armijos pasipriešinimo. Gruodžio 2-ąją vokiečiai buvo tik už 24 km nuo Maskvos ir jau džiaugėsi matantys Kremliaus žvaigždes. Gi gruodžio 5-ąją jie jau buvo atstumti už 320 km nuo SSRS sostinės. Nepavyko alinanti Leningrado blokada, vėliau pralaimėta prie Stalingrado, Kursko platybėse, o netrukus už vokiečių nugaros atsidarė II-asis frontas (dėl jo sąjungininkai susitarė dar 1940 m. rudenį Vašingtone, tačiau jis atidarytas tik 1944-ųjų birželį).

Bet per tas keletą savaičių A.Hitleriui pavyko užimti Ukrainą, Baltarusiją, sovietų okupuotas ir stalininių represijų sužalotas Baltijos šalis. Plane buvo numatyta užimtą Pabaltijį paversti Trečiojo Reicho aruodu. „Barbarosos“ planas žiauriai grybštelėjo ir Lietuvą, ypač čia gyvenusius žydus. Tiesą sakant, ir dabar ginčijamasi, kas buvo jiems žiauresni: bolševikai, karo pradžioje surengę ne vieną tokią kaip Rainių egzekuciją, ar naciai, Vilniuje įkūrę getą ir išvežę tūkstančius žydų sunaikinti į koncentracijos stovyklas.

Karo pradžioje dalis prieš sovietų okupaciją kovojusių veikėjų susibūrė į Laisvės aktyvistų frontą (LAF), kuris birželio 22-23 d. suorganizavo sukilimą. Birželio 22-osios vakare, kai vokiečių kariuomenė jau buvo įsiskverbusi į Lietuvos teritoriją, aktyvistai užėmė Kauno radiofoną, radijo stotį ir sukėlė besitraukiančių Raudonosios Armijos dalinių paniką. Jau birželio 24-ąją LAF‘o būriai atvirai patruliavo Kauno gatvėse, susiremdavo su sovietų pajėgų likučiais, vykdė negailestingą kolaborantų valymą. Išvakarėse frontininkai ėmė veikti ir Vilniuje.

Birželio sukilimas vertinamas prieštaringai. LAF‘as buvo įkurtas Berlyne 1940-ųjų lapkričio 17 d., tų metų gruodį įsteigtas pogrindinis štabas Kaune. Sukilimas prieš okupantus buvo pradėtas organizuoti 1941-ųjų vasarį, įsteigus karinį politinį štabą, kuris parengė sukilimo planą, nors dar nežinojo tikslaus vokiečių puolimo laiko. (A.Hitleris, leisdamas SSRS sutelkti didesnes pajėgas prie vakarinių sienų, „Barbarosos“ plano vykdymo pradžią nuolat nukeldavo, paskutinį kartą – iš gegužės vidurio į birželio pabaigą, nes Rusijoje vasaros sezonas ateina vėliau; galų gale pasirinkta birželio 22-oji – lygiadienis, ilgiausia metų diena, kai nakties tamsa tetrunka vos keletą valandų...).

Bet iki šiol svarstoma, ar LAF‘as nebuvo nacių kolaborantas? Pernai liepą istorikas Kasparas Pocius „Šiaurės Atėnuose“ dar kartą kėlė šį nelengvą klausimą. Visus tenkinančio atsakymo nėra iki šiol. Iš pradžių LAF‘o tikslas buvo kovoti su sovietų okupantais ir, pasinaudojant galinga nacių karine mašina, galutinai išvaduoti Lietuvą bei sukurti nepriklausomą valstybę. Tai buvo Naujosios Lietuvos utopija, kurią sužlugdė besigrumiančios to meto globalinės jėgos. Trečiojo Reicho sostinėje sukurtas judėjimas negalėjo neatiduoti duoklės nacistinei filosofijai ir ideologijai. Valyti kelią puolančiai vokiečių armijai – viena, o visai kita – nacių metodais naikinti sovietų kolaborantus (taip birželio 27-ąją Kauno „Lietūkio“ garaže buvo sušaudyta apie pusšimtis žydų). Naujieji šeimininkai „atsidėkojo“: LAF‘o sudaryta laikinoji Lietuvos tautinė vyriausybė teišsilaikė vos 43 dienas ir buvo likviduota, sudarius vokiečių civilinę valdžią. Po to jos vadovas literatas ir visuomenės veikėjas Juozas Ambrazevičius sudarė antinacistinio pasipriešinimo organizaciją „Lietuvių frontas“ (LF), vėliau vadovavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) politiniam padaliniui, tačiau idealistinė visų trijų frontų idėja sukurti nepriklausomą valstybę ištirpo karo gaisrų ugnyje ir tęsė gyvavimą tik emigracijoje.

Taigi LAF‘ui, surengusiam Birželio sukilimą, nepavyko likti „švariam“ ir nesusijusiam su to meto ideologinėmis srovėmis. Vienas iš LAF‘o organizatorių, to meto Lietuvos atstovas Trečiajame Reiche ir Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa rašė, kad frontas nekopijuoja nei fašizmo, nei nacionalsocializmo ideologijos, o yra tik „skaudus praeities patyrimo išugdytas mūsų tautos politinio gyvenimo reiškinys“. K.Pocius mano, kad ir nacizmas kilo iš gėdos ir nuoskaudos, patirtos po 1919 06 28 pasirašytos Versalio taikos sutarties, kuria buvo užbaigtas I pasaulinis karas, o žlugęs kaizerinis Antrasis Reichas (1870 – 1918) buvo gerokai „apkarpytas“.

Lietuvos aktyvistai irgi kentė nuoskaudą dėl nesipriešinimo sovietų okupacijai, dėl pernelyg didelio Lietuvos vadovų pragmatizmo, atsargumo ir apdairumo, patenkant į okupantų rankas. Todėl suprantama, kad aktyvistai pasinaudojo, jų nuomone, gera proga bandyti atsikratyti vieno okupacinio režimo, tačiau jie buvo naivūs, tikėdami, jog kitas okupantas pakęs visiškos nepriklausomybės siekius. Tuomet savarankiško pasirinkimo „geriausias iš blogiausių“ nebuvo. Tik dabar mes galime svarstyti, kas būtų buvę „jeigu“: jeigu Lietuva būtų pasipriešinusi pirmajai sovietinei okupacijai, jeigu būtų sutikusi tapti nacistinės Vokietijos protektoratu, jeigu būtų užtikrinta Vakarų parama pokario rezistencinėje kovoje, jeigu nebūtų pusamžį užsitęsusios antisovietinės kovos...

Norint atsikratyti abejonių, psichologai pataria įvykius, reiškinius, mąstymą, asociacijas „projektuoti“, kitaip sakant, lyginti. Jeigu mes imtumės tų dienų projekcijos į šiandieną, tai kiltų dar daugiau šokiruojančių klausimų: ar mes apskritai galime sukurti Naująją Lietuvą, tikrą, politiniu ir ekonominiu požiūriu nepriklausomą valstybę, pasipriešinti „šliaužančiajai“ okupacijai, kokia kaina tai galima padaryti, kokiais resursais pasikliauti?

Kai kas nustebęs paklaus: o argi Lietuva atsidūrė 4-ojo dešimtmečio padėtyje? Ar jai gresia naujas „Barbarosos“ planas? Ar neišvengiama kurti kitą LAF‘ą? Koks vis dėl to mūsų pasirinkimas? Su kuo mes? Apskritai – kas mes, gyvenantys ant dviejų pasaulių slenksčio?