Vis dėlto, sužiūrėjus antologijos autorius bei paskaičius kai kuriuos kūrinius, kyla įtarimas, kad knygos sudarytojas nė nekėlė sau tikslo supažindinti skaitytoją su idėjine lietuviškojo konservatizmo sklaida. M. Adomėno nupaveiksluotas konservatizmo vaizdas, regis, susiformavo ne Lietuvos viešojoje erdvėje, bet uždarame draugų vakarėlyje. Knyga galėjo vadintis „V. Landsbergis, A. Kubilius ir mes“.
Kas tie „mes“? Tradiciniai vakarėlio dalyviai: Mantas Adomėnas, Vytautas Ališauskas, Tomas Daugirdas, Mantas Adomėnas, Nerija Putinaitė, Paulius Subačius, Mantas Adomėnas, Bernardas Gailius, Naglis Kardelis, Mantas Adomėnas. Šie ir dar kai kurie katalikiškos pakraipos žurnalo „Naujasis židinys“ tradiciniai arba buvę autoriai, M. Adomėno akimis, sudaro lietuviškojo konservatizmo idėjinę šerdį.
Politika ir minties tradicija
Kai apie konservatorius sakoma „tradicinė partija“ ir ji priešinama kitoms – „netradicinėms“, daug kas piktinasi ir reikalauja vertinimų lygybės. Esą Tėvynės sąjunga (TS) niekuo neišsiskiria iš kitų Lietuvos politinių partijų. O ji vis dėlto išsiskiria.
Lietuvos konservatoriai gana pagrįstai vadintini tradicine politine jėga. Jie stengiasi orientuotis į vakarietiškus konservatyvios politikos modelius – nebūtinai sėkmingai, bet jų praktinės pastangos vertos ir dėmesio, ir pripažinimo.
Buvęs TS vadovas Vytautas Landsbergis yra ne tik lietuviškojo konservatizmo politinės praktikos, bet ir politinės minties grindėjas bei jos šaknų ieškotojas. Pagal V. Landsbergį, lietuviškasis konservatizmas daugeliu atžvilgių kyla iš Sąjūdžio, o Sąjūdis – iš Vinco Kudirkos minties.
„...Paklausus, o kur mūsų Sąjūdžio šaknys, į ką remiamės mūsų praeities kultūroje, ypač ideologijoje, atsakiau be vargo – tai V. Kudirka“ (V. Landsbergis. Lūžis prie Baltijos.). „TS kuriama ir iš Lietuvos Sąjūdžio, ir ne vien iš jo“ (V. Landsbergio kalba TS steigiamajame suvažiavime 1993 m. gegužės 1 d.).
Dabartinis TS pirmininkas Andrius Kubilius, kaip joks kitas politinis lyderis, gilinosi į savo atstovaujamos partijos ideologiją, nagrinėjo ją savo straipsniuose ir nuolat skatino bendražygius skirti jai daugiau dėmesio. Šiuo atžvilgiu A. Kubilius yra išskirtinis politikas dvidešimtmetės Lietuvos nepriklausomybės istorijoje.
Visa tai kartu su TS intelektualų, tokių, kaip M. Adomėnas pastangomis įkvėpti gyvybės konservatizmo minties tradicijai Lietuvoje yra svarus argumentas už TS priskyrimą tradicinėms vakarietiškoms partijoms.
„Netradicinės“ partijos Lietuvoje yra ne tik tos, kurios atsiranda vieniems rinkimams ir kurių politinis išlikimas priklauso nuo vieno lyderio-populisto. Partijos laikytinos netradicinėmis dar ir tada, kai jos nesistengia ir negeba atstovauti jokiai politinių idėjų tradicijai. Lietuvos konservatoriai jau įrodė, kad geba ir stengiasi, o M. Adomėno sudaryta knyga yra naujausias ir vienas geriausių šio pobūdžio pastangų patvirtinimas.
Sekta ir jos tikėjimas
Nors M. Adomėno sudarytoje knygoje ir esama autorių, nepriklausančių „Naujojo židinio“ bičiulių būreliui, kritikų kartais vadinamam „klero komjaunuoliais“, vis dėlto kalbamo straipsnių rinkinio pakraipa ir dvasia yra gan sektantiškai „židinietiška“.
Tiesa, antologijos šv. Trejybė – tai V. Landsbergis, M. Adomėnas ir A. Kubilius. Iš 24 knygos straipsnių du yra parašyti A. Kubiliaus, trys – V. Landsbergio ir net keturi – M. Adomėno. Viso – devyni: daugiau nei trečdalis. Tarp likusių vyrauja „Naujojo židinio“ autorių – M. Adomėno intelektinės aplinkos – tekstai.
Ši eklektika neerzina akies, bet gali suklaidinti skaitytoją. Nes politikai savo straipsniuose neretai švaistosi abejotinais teiginiais, kurie, sudarytojui pasistengus, atsiduria vienose gretose su gerokai solidžiau pagrįstomis konservatizmo tyrinėtojų įžvalgomis.
Ką galvoti studentui, A. Kubiliaus straipsnyje perskaičiusiam: „Žmogus yra silpnas. Šis postulatas, matyt, yra esminis konservatizmo ideologijoje“? Arba A. Kubiliaus ir Kęstučio Škiudo straipsnyje atradusiam šios minties tęsinį: „Žmogus yra silpnas (pažeistas nuodėmės ir lengvai pasiduodantis pagundoms) ir tuo pat metu kupinas galingų aistrų bei gaivalų“.
Pagal A. Kubilių ir K. Škiudą, žmogus yra beveik kiaulė. Tačiau pripaišydami šį savo požiūrį konservatizmo minties tradicijai jie patys klysta ir klaidina skaitytoją.
A.Kubiliaus – K. Škiudo konservatizmui individas atrodo niekingas, o protinga ir morali yra tik bendruomenė su jos prietarais ir kolektyvine išmintimi. Bet ką jiedu siūlytų konservatoriui, atsidūrusiam bendruomenėje, kuri praktikuoja kanibalizmą arba ant laužo degina „raganas“? Matyt, jie siūlytų vadovautis bendruomenės prietarais, tradicija ir „išmintimi“: valgyti žmogieną ir deginti bendruomenei neįtikusius asmenis.
Skaitytoją klaidina ir A. Kubiliaus tvirtinimai, esą, konservatyviu požiūriu, „socialumas turi būti atskirtas nuo politikos“, „socialinės institucijos – nuo politinės valstybės“ ir esą ši mintis „ateina iš Aristotelio“. Visuomenės ir valstybės, politiškumo ir socialumo skirtis tikrai nebūdinga nei Aristotelio, nei apskritai klasikinio konservatizmo minčiai.
Deja, ne tik A. Kubilius ir K. Škiudas, bet ir pats knygos sudarytojas M. Adomėnas leidžia sau painioti konservatizmo idėjų tradiciją su nuosavais apmąstymais ir nusiteikimais.
Anot M. Adomėno, „konservatizmas atmeta galimybę, kad įmanomas kažin koks viršlaikinis, viršistorinis požiūrio taškas“, kuris leistų vertinti tradiciją ir vienus dalykus atmesti, o kitus palikti. M. Adomėnas klysta: konservatizmas tokios galimybės ne tik neatmeta, bet per daugelį įžymių savo atstovų ją kaip tik postuluoja.
M. Adomėnas teigia: „esame priversti būti istoricistai“. Vėl kyla klausimas: kas tie „mes“? „Naujojo židinio“ autoriai? Vytautas Ališauskas su M. Adomėnu? Daugeliui Vakarų konservatizmo minties tradicijos įžymybių istoricizmas yra griežtai nepriimtinas.
Dar viena M. Adomėno klaida: „Konservatizmas yra iš esmės, programiškai antiuniversalistinis <...> Konservatizmo prasminis horizontas visada baigiasi ties tautos ar valstybės riba“.
Taip, esama ir tokio – kultūriškai užsisklendusio konservatizmo. Tačiau jokiais būdais negalima apibendrinti ir sakyti, kad visa konservatizmo minties tradicija esanti „iš esmės“ ir „programiškai“ nukreipta prieš vertybių ir vertinimų universalumą. Tai prieštarauja konservatizmo idėjų istorijai, su kuria M. Adomėnas, matyt, susipažino labai selektyviai.
Apskritai konservatizmui skirtuose M. Adomėno straipsniuose netrūksta vaikiškos idėjų alchemijos, kai „aš taip noriu“ virsta „taip iš tiesų yra“. Antai jis nori, kad visas konservatizmas būtų esmingai krikščioniškas – o jis toks nėra. Ir M. Adomėnas šią sau nepatogią tikrovę tiesiog pamiršta, pašalina, nustumia į pasąmonę; ji jam neegzistuoja.
„Konservatizmas be krikščionybės lieka beprasmis, akla forma, tamsoje apgraibomis ieškanti turinio“, - rašo viename savo straipsnių knygos sudarytojas. Po šių jo žodžių tarsi nelieka nei klasikinio ikikrikščioniško konservatizmo, nei iškilių šios minties tradicijos XX a. atstovų – Michaelo Oakeshotto, Jameso Burnhamo ir kitų, nei žmonių Lietuvoje ir Vakaruose, kurie yra konservatoriai, nebūdami dievoti arba tiesiog atskirdami tikėjimą nuo politikos.
M. Adomėno požiūris į konservatizmą yra sąmoningai vienpusiškas, siauras ir, vaizdžiai tariant, sektantiškas. Iš visos idėjų tradicijos jis atsirenka tas idėjas, kurios jam tiesiog patinka ir atitinka jo pasaulėžiūrą. O iš konservatizmą aptarinėjusių Lietuvos autorių jis išsirenka visų pirma tuos, kuriuos savo puslapiuose buvo subūręs žurnalas „Naujasis židinys - Aidai“. Tai nėra blogai. Bet tai nėra visavertė lietuviškojo konservatizmo antologija.
Knygos straipsniai parinkti taip, lyg jos sudarytojas būtų nukritęs iš dangaus ir atsainiai pasidalijęs su čiabuviais pirmaisiais savo žemiško gyvenimo įspūdžiais. Pastaruosius 12-13 metų Lietuvos spaudoje vykusi polemika dėl konservatizmo sampratos M. Adomėno liko nepastebėta. Kaip ir konservatizmui skirti akademiniai bei publicistiniai straipsniai, atskleidžiantys šios idėjų tradicijos įvairovę ir jos vidinį prieštaringumą.
Nei krikščioniškojo konservatizmo atstovas Andrius Navickas, nei iš konservatyviojo liberalizmo pozicijų rašęs Leonidas Donsksis, nei konservatizmo problematiką svarstęs ir šiai minties tradicijai artimas Vytautas Radžvilas į M. Adomėno sudarytą antologiją nepateko. Kodėl? Yra pagrindo manyti, jog lėmė ne objektyvios priežastys, o asmeninės antipatijos ir ambicijos.
„Jei TS(LK) pasirinktų liberalaus konservatizmo kelią, ji galėtų tapti tiltu tarp politikos paraštėje glūdinčių liberalių pažiūrų žmonių ir į paternalizmą linkstančios visuomenės. Pagaliau tai būtų būdas suvienyti dešiniąsias intelekto pajėgas“, - prieš keliolika metų rašė Mečys Laurinkus. Šiandien liberalaus konservatizmo keliu neinama, o dešiniosios intelekto pajėgos, kaip liudija aptarta knyga (Libertas&Pietas. Lietuviškojo konservatizmo antologija. Vilnius: DPI, 2010), buriasi į sektas.
Autorius yra „The Economist“ partnerio Lietuvoje žurnalo „IQ“ vyr. redaktorius.