Niekas tada neslėpė, kad šis nutarimas buvo priimtas kelių aktyvių „patriotiškai nusiteikusių“ tuometinių Seimo narių reikalavimu. Akcijos tikslas: įteisinti visur, kur tik įmanoma, Mažosios Lietuvos vietovardžius. Tai, pagal tų pačių Seimo narių mąstyseną, turėjo parodyti kiekvienam žmogui, važiuojančiam Lietuvos keliais, kad Lietuva nesusitaikė su dabartiniu šios kaimynų teritorijos statusu.
Tiesa, tuomet Susisiekimo ministerija aiškino, kad šis nutarimas vargu ar bus įgyvendintas, nes perrašyti geležinkelių, automobilių, oro ir vandens transporto tvarkaraščius, švieslentes, transporto priemonių rodykles, pakeisti informacinius kelio ženklus, išspausdinti naujus kelių žemėlapius, informacinius leidinius kainuotų ne vieną šimtą tūkstančių litų.
Atrodė, kad vien dėl finansinių priežasčių šis, švelniai tariant, keistokas nutarimas nebus įgyvendintas. Vis dėlto Suvalkijos ir Žemaitijos keliuose išdygo naujosios rodyklės su dvigubais Kaliningrado srities miestų pavadinimais. Belieka tik džiaugtis, kad dvigubais, t.y. senoviškais lietuviškais ir dabartiniais oficialiais, nes sekant nutarimu, pastarieji tik „gali būti nurodomi“ (taip išeitų, kad gali būti ir nenurodomi, tuomet chaosas Lietuvos – Rusijos pasienyje būtų garantuotas).
Dvigubų pavadinimų valstybių pasieniuose rašymas kartais praktikuojamas tuomet, kai ten kompaktiškai gyvena tautinės mažumos. Ar Karaliaučiaus krašto pavadinimų dvigubinimui (o gal net trigubinimui, pridėjus ir vokiečių kalbą) atsirado minėtieji argumentai? Deja, ne. Lietuvių Kaliningrado srityje tėra lašas milijono rusų jūroje. Pagaliau ten pokario metais atsikraustę lietuviai (dažniausiai mišrios šeimos), kažin ar girdėję apie senuosius jų vietovių pavadinimus. Vienintelis pateisinimas dvigubiems pavadinimams yra tolima XVI - XIX amžių su lietuvių kultūra susijusi šio krašto istorija, bet ne dabartinis gyvasis kalbos poreikis.
Tačiau panašiu pagrindu juk ir Rusija galėtų keisti mūsų šalies vietovardžius į XIX amžiaus Vilno, Kovno, Rosjany (dabartiniai Raseiniai), latvišką Daugpilį į Dvinsk, estų Tartu į Jurjev. Kas būtų, jeigu jie būtų oficialiai įteisinti Rusijos transporto informacijoje? Mes tokį žingsnį laikytume imperinių tradicijų atgaivinimu. Lietuva lyg ir neturi imperinių tikslų, tačiau informacija šalia kelio, autobusų ir geležinkelio stotyse vis dėlto turi būti skiriama ne istorijai, bet keliaujantiems žmonėms ir būti aiški, tiksli, nedviprasmiška, visiems suprantama. XVII - XVIII amžiaus pavadinimai tokios funkcijos tikrai neatliks.
Šia proga norėčiau pastebėti, kad tokiose kelių nuorodose turėtų būti užrašyti ne sulietuvinti, o autentiški užsienio valstybių miestų pavadinimai, t.y. tokie, kokie yra pažymėti žemėlapiuose. Pavadinimai „Minskas“,„Suvalkai“ mums suprantami, tačiau keliais važiuoja ne vien lietuviai, todėl tokiose vietose turėtų būti rašoma „Minsk“, „Suwalki“. Tokia rašysena juk įteisinta Lietuvių kalbos komisijos nutarimuose, leidžiančiuose „informaciniuose ir kituose specialiuose tekstuose vartoti originaliąsias kitų kalbų asmenvardžių bei vietovardžių formas“. Taigi galėtume pasekti Lenkijos pavyzdžiu, nes pasienio keliuose ten jau rašoma „Kaunas“ (ne Kowno), „Lazdijai“ (ne Łoździeje), nors šnekamojoje kalboje šie pavadinimai skamba antraip.
Kaip Europos keliuose turi būti rašomi gretimų užsienio miestų pavadinimai, nustatė dar 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje priimta „Kelio ženklų ir signalų konvencija“. Ten rašoma, kad tarpvalstybinio susisiekimo pagerinimui „rekomenduojama nurodyti vietovardžius kalba tos šalies, kurioje yra atitinkama vietovė“, žinoma, Kaliningrado atveju kirilicą transliteruojant į lotynų rašmenis.
Beje, ši nuostata lietuviškame konvencijos tekste išversta taip šleivai kreivai, kad niekas iš Susiekimo ministerijos valdininkų turbūt net nesupranta, ką ji reiškia. Angliškasis oficialaus teksto sakinys: „it is recommended to show place names in the language of the country, where the localities referred to are situated“, lietuviškame oficialiame dokumente išverstas kaip: „rekomenduojama šalies kalba užrašyti vietovardžius ten, kur yra atitinkama vietovė“. Pagal tokį aiškinimą, lentelę su Karaliaučiaus vardu, ko gero, reikėtų įsmeigti ne Kryžkalnyje, bet pačiame Kaliningrado centre, nė neklausiant to krašto šeimininkų...
Be abejo, senuosiuose mūsų istoriniuose tekstuose ar, tarkim, Liudviko Rėzos surinktose Mažosios Lietuvos dainose keisti Karaliaučių į Kaliningradą būtų visiška nesąmonė, pvz., tokiame dainos tekste: „Pirš man iš Danskos, iš Kesteryno, iš Klaipėdužės, iš Karaliaučiaus...“. Priminsiu, kad Danska tai dabartinis Lenkijos Gdanskas (L.Rėzos laikais vokiškasis Danzig), o Kesteryno dabartinis lenkiškas vardas Kostrzyn nad Odrą (vok. Küstrin). Tokių pavadinimų iš senovinių dainų nėra jokio reikalo keisti, bet į šių dienų pakeles, transporto tvarkaraščius ar Europos kelių žemėlapius anų tolimų laikų pavadinimų taip pat nebūtina grūsti.
Palikime juos enciklopedijoms, istorijos vadovėliams, etninės kultūros tyrėjams. Magistralių pakelė tokioms studijoms ne pati geriausia vieta.