Bent jau tokia įvykių versija buvo įtikinta visuomenė, tikėjusi viskuo, kas sakoma televizoriaus ekrane.
Lietuvoje vertinti viešosios informacijos įtaką žmonių nuostatoms galima dvejopai. Viena vertus, ilgus dešimtmečius trukęs sovietinis smegenų plovimas tarsi ir turėjo pripratinti lietuvius nepulti tikėti viskuo, ką iš televizorių ekranų sako kalbančios galvos.
Kita vertus, sovietinę informacinę nesąmonę taip greitai pakeitusi vakarietiška „cukraus pudra“ labai greitai daugelį žmonių pripratino pateikiamą informaciją vartoti kaip greitąjį maistą, kuris sukelia trumpalaikę sotumo apgaulę ir ne pačius geriausius ilgalaikius padarinius sveikatai.
Turint omenyje, kad pastaruosius dvidešimt metų Lietuvos viešojoje erdvėje egzistuoja aiškus pliuralizmas, sąlygos žiniasklaidos, įvairių viešųjų renginių ir kitomis viešųjų ryšių priemonėmis formuoti bei kontroliuoti visuomenės nuomonę – labai palankios. Ir jei peržvelgsime didžiausių politinių bei ekonominių skandalų ir viešo jų pateikimo istoriją, tuo bus galima akivaizdžiai įsitikinti.
Rezonansinės istorijos
Visuomenę sukrėtusių ir jos dėmesį prikausčiusių rezonansinių įvykių diapazonas Lietuvoje gana platus: nuo kriminalinių nusikaltimų iki aukščiausiųjų šalies pareigūnų vertimo iš užimamų pareigų. 1991 m. sausio pradžioje pakeltos kainos, kurios turėjo išprovokuoti masinius neramumus Vilniuje, sprogęs geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį ir vėlesnė šį nusikaltimą tyrusio ir su Pakaunės savanorių maišto istorija susijusio buvusio saugumo pareigūno Juro Abramavičiaus žūtis.
1995 m. Lietuvos akcinio inovacinio ir „Litimpex“ bankų žlugimas, kuris kainavo postą su bankų veiklos sustabdymu tiesiogiai nesusijusiam, tačiau viešojoje erdvėje dėl jų žlugimo prie kryžiaus prikaltam ministrui pirmininkui Adolfui Šleževičiui, o po metų per rinkimus ir valdžią praradusiai jo partijai – LDDP.
Buvo ir garsioji „Williams“ istorija, kuri sukrovė politinį kapitalą Rolandui Paksui, o vėliau – ir jo paties vertimas iš prezidento posto, kuris padėjo į politikos aukštumas iškilti Viktorui Uspaskichui. O kur dar skandalais apaugęs „Alitos“ privatizavimas, kurio viešo eskalavimo fone kaip ir pasimetė tyli Vakarų skirstomųjų tinklų perėjimo į privačias rankas istorija.
Taip pat tyliai privatizuotos „Lietuvos dujos“ ir naujausia viešų skandalų grandinė: Vytauto Pociūno žūtis Baltarusijoje, tariami Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimai Lietuvoje ir Kauno pedofilijos istorija.
Kadaise vienas iškiliausių JAV prezidentų Franklinas D. Rooseveltas yra pasakęs, kad politikoje atsitiktinumų nebūna. O jei jų pasitaiko, vadinasi, juos kas nors gerai suplanavo. Jei žvelgsime į visą rezonansinių įvykių išklotinę Lietuvoje, tikrai pastebėsime, kad būtent politika ir yra ta grandis, jungianti juos visus į vieną gretą, ir būtent politikoje reikia ieškoti priežasčių, kodėl viena ar kita istorija kaustė visos šalies dėmesį, o tuo pat metu vykę procesai išsiskyrė ypatybe likti „po kilimu“.
TV realybė
Peržvelgus pastarojo meto televizijų reitingus akivaizdžiai matyti, kad siekiant populiarumo ir su tuo susijusių reklamos pajamų reikėjo būtinai rodyti Drąsių Kedį ir apie jį kalbėti, kiek anksčiau – Virginijų Jonaitį arba CŽV, na, o dabar jau matome, kad pagrindines eterio pozicijas užkariauja gėjų ir jų eitynių klausimas. Lygiai tas pats ir internete, kur didžiulį lankytojų srautą ir komentarų gausą užtikrina minėti pagrindiniai žodžiai, suvedami į paieškos sistemas.
Visuomenės apatija, dažną mūsų genanti mieliau pasėdėti namie ant fotelio su televizoriaus pulteliu rankose, tampa puikia terpe suinteresuotoms jėgos kurti savo TV realybę. O ji tikrai neblogai paslepia tikruosius didžiųjų politinės ir ekonominės rinkos žaidėjų ėjimus.
Tiesa, tos tuo pačiu metu vykstančios istorijos, slepiamos už skandalingai pateikiamų sensacijų širmos, dažniausiai ilgai neišlenda į dienos šviesą, todėl vėliau apauga begale spėlionių ir sąmokslo teorijų. Puikus to pavyzdys – tragiška Lenkijos prezidento Lecho Kacszynskio žūtis prie Smolensko, staiga „prasimušęs“ Rusijos jautrumas lenkams ir iki šiol slaptų buvusių Katynės žudynių dokumentų paviešinimas, tarsi turintis vesti ir istorinio teisingumo atsakymo, ir abiejų šalių suartėjimo link.
Tačiau interneto platybėse jau dabar apstu spėlionių, kad pirmi po lėktuvu „Tu-154“ filmuoti kadrai, juose užfiksuoti asmenys, garsai ir keisti sutapimai, susiję su šiuo skrydžiu nuo pat jo parengimo stadijos reiškia, kad staigus Rusijos atviravimas dėl tikrųjų Katynės žudynių aplinkybių skirtas tikrosioms L. Kaczynskio ir daugumos Lenkijos antirusiško politinio elito žūties aplinkybėms nuslėpti.
Na, o dabar prisiminkime D. Kedžio istoriją. Įvairūs televizijos kanalai arba netgi skirtingos televizijų laidos iš karto puolė visuomenei pateikinėti dvigubą Kauno pedofilijos skandalo realybę. Vieni žurnalistai, pamindami bet kokius objektyvumo kriterijus, puolė ginti pedofilija įtariamo Andriaus Ūso, kiti vieningai stojo nukentėjusios mergaitės ir jos šeimos pusėn ir pateikė kur kas daugiau intriguojančių tyrimo detalių nei A. Ūso gynėjai.
Analogiška dvigubos realybės logika buvo taikoma ir V. Pociūno atveju. Beveik iškart po tragiško Valstybės saugumo departamento (VSD) karininko žūties neaiškiomis aplinkybėmis Lietuvai ne pačios draugiškiausios valstybės provincijoje žiniasklaidoje pasirodė velionį žeminančios informacijos srautas, kuris turėjo labai jau ciniškos informacijos dozėmis palaikyti nelaimingo atsitikimo versiją.
Tačiau atsirado ir kitokių šios istorijos interpretacijų, dėl kurių šiandien jau ne žiniasklaidos sukurta, o teisinė realybė yra tokia – prokurorai neatmeta V. Pociūno nužudymo versijos.
Visuomenė mėgaujasi, interesų grupės tvarkosi
Reikia sutikti, kad visos skandalingos pastarojo meto istorijos, sulaukusios ir mitingų, ir protestų, buvo puiki priemonė išvengti dėl ekonominio sunkmečio susikaupusio neigiamo visuomenės potencialo išsiliejimo tiesiog prieš valdžią. Tiesa, vieną pavyzdį su dūžtančiais Seimo langais jau turėjome, tačiau antrojo valdžiai tikrai nesinorėjo.
Juk dar senovės romėnai sakydavo: „Duonos ir žaidimų!“ Na, jei valstybėje jau gerokai sumažėjo duonos, teko sugalvoti daugiau žaidimų – tam puikiai tinka televizorių ekranai, pakeitę senovės koliziejus.
Panašaus visuomenės susidomėjimo reikėjo ir praėjusiame dešimtmetyje, kai vienas ar kitas viešai narpliojamas skandalas dengdavo įvairius privatizavimo procesus arba klodavo valdžios pasikeitimo per rinkimus pamatus. Galima sugretinti datas: 1991 m. sukurtas Vytauto Landsbergio – kolūkių griovėjo – mitas ir triuškinamas Sąjūdžio pralaimėjimas 1992 m., kai vos po poros metų pertraukos į valdžią grįžo dauguma buvusio nomenklatūrinio elito. 1995 m. bankų griūtis, tos nomenklatūros pralaimėjimas 1996 m. ir, o tai dar svarbiau, Artūro Paulausko politinis iškilimas, vos neatvedęs jo iki prezidento posto. 1999 m. „Williams“ istorija ir „Naujosios politikos“ koalicijos atsiradimas 2000 m., vėlesnė jos griūtis ir R. Pakso pergalė prieš V. Adamkų. Tada – vadinamasis paksageitas, kai Lietuvos visuomenė ir vėl buvo skeliama į dvi dalis ir kiekviena jų gyveno savo realybėje.
O tikrovėje, kurios žmonės nemato, R. Pakso pašalinimas iš šalies vadovo posto iš esmės reiškė strateginės jėgų pusiausvyros pasikeitimą Lietuvoje, restauruojant provakarietiškų jėgų įtaką, kuri dabar vėl slopsta ir visi jau aprašyti esamojo laiko visuomenės dėmesio magnetai puikiai praverčia siekiant, kad dauguma Lietuvos žmonių net nesusimąstytų apie vykstančias strategines ir struktūrines permainas. Juk ar visuomenei, pavyzdžiui, rūpės Rusijos kapitalo įtakos augimas Lietuvos žiniasklaidoje, kai visų dėmesys prikaustytas prie gėjų eitynių ir po jų vykusios isteriško plakimosi kampanijos dėl kelių radikalų, siekiančių patekti į televizoriaus ekraną, pademonstruoto nepakantumo seksualinėms mažumoms.
Kitas pavyzdys, kurį tiesiog būtina prisiminti, – derybų dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES) istorija ir pateikimas viešumoje. Tik šių metų pradžioje, uždarius antrąjį Ignalinos atominės elektrinės (IAE) bloką, daug kas susiėmė už galvos, nes pagaliau suvokė, kad Lietuvos energetikos ūkis tapo visiškai priklausomas nuo rusiškų dujų, už kurių importą mokame brangiausiai iš visų ES šalių. Tačiau niekas nesusimąstė, kad šios problemos ištakos glūdėjo būtent derybose dėl narystės ES, apie kurias Lietuvos visuomenė beveik nieko nežinojo.
O ir kam – juk tuo metu vyko ne viena „tiriamosios“ žurnalistikos dėmesio susilaukusi istorija ir mechanizmas, kai uodega vizgina šunį, veikė puikiai. Viešai buvo skelbiama, kokie lietuviai euroentuziastai, o po teigiamo referendumo dėl narystės ES paaiškėjo, kad lietuviškas euroentuziazmas kainuoja butelį pasibaisėtino alaus ir pakelį skalbimo miltelių. Turėdami omenyje, koks tuo metu planuojamas pelnas laukė kai kurių verslo ir politikos grupuočių ateityje, sutikime, kad tai buvo labai pelningas sandoris, ir visuomenės dauguma liko patenkinta: atsigaivinusi euroalumi ir apsiskalbusi.
Alternatyvios realybės sukūrimas, kai tiesa, anot vieno populiaraus serialo, slypi kažkur anapus, anaiptol nėra nauja politinė technologija. Ji atsirado su pirmaisiais radijo imtuvais ir televizoriais, vystėsi su kompiuteriais, buvo perkelta į įvairiausius socialinius tinklus ir pan. Tiesa, reikia pasakyti, kad internetas tapo ta spraga, kuri gali bent jau sumažinti uodegos vizginamo šuns judėjimo amplitudę. Tačiau tendencija kol kas lieka nepakitusi.
Mums, lietuviams, čia visai tiktų palyginimas su daugelio dar atsimenamu sovietmečiu. Tik tada būtent visuomenė gyveno socialistinio realizmo sąlygomis, o nomenklatūrinis elitas skendėjo eiliniam žmogui neprieinamoje gerovėje. Dabar, ko gero, yra atvirkščiai. Žinoma, elito prabanga niekur nedingo, tačiau būtent įvairios jo grupuotės gyvena informacinėje realybėje, o visuomenės dauguma tenkinasi realybės šou „Big Brother Is Watching You” (liet. „Didysis brolis tave stebi“).
1991–1992 m. – visomis įmanomomis priemonėmis viešojoje erdvėje eskaluojamas Vytauto Landsbergio – kolūkių griovėjo – mitas.
Iš tikrųjų – 1990 m. triuškinamai valdžios netekę komunistai sugebėjo labai greitai susitelkti, pasivadinti sąlyginai neutraliu Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) vardu ir, padedami regionuose ir centrinėse administracinėse įstaigose išlikusios nomenklatūros, intensyviai ruošėsi perimti valdžią 1992 m. Seimo rinkimuose. Sąjūdis juos, kaip žinome, pralaimėjo. Žlugus sovietiniam blokui, Vidurio ir Rytų Europoje tai buvo anksčiausias atvejis, kai į valdžią grįžo buvęs komunistinis elitas.
1995–1996 m. – visuomenės dėmesys visiškai prikaustytas prie dviejų stambių komercinių bankų – Lietuvos akcinio inovacinio ir „Litimpex“ – žlugimo istorijos. Prezidentas Algirdas Brazauskas pareikalauja tuomečio ministro pirmininko Adolfo Šleževičiaus atsistatydinimo.
Iš tikrųjų – šio įvykio padariniai buvo bent du. Konservatoriai laimėjo 1996 m. Seimo rinkimus, o generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, kurio vadovaujama įstaiga priėmė sprendimą suimti žlugusių bankų vadovus, vėliau padarė svaiginamą politiko karjerą ir tapo A. Brazausko įpėdiniu kandidatuojant į prezidento postą.
1999–2000 m. – ilgą laiką visuomenės aistras kursto bendrovės „Williams“ atėjimas į „Mažeikių naftą“, kurį viešai proteguoja tuometė konservatorių vadovybė su Vytautu Landsbergiu priešakyje.
Iš tikrųjų – vykstant šiai kovai būta bent kelių esminių politinių transformacijų. Atsisakydamas pasirašyti sutartį su „Williams“ į politinį elitą iškilo Rolandas Paksas, o „Williams“ istoriją geriausiai išnaudojo jėgos, suinteresuotos dvipartinio (LDDP ir konservatorių) valdžios monopolio suardymu. Po 2000 m. parlamento rinkimų suformuota Valdo Adamkaus remta „Naujosios politikos“ koalicija.
2003–2004 m. – skandalingas „Alitos“ privatizavimas, kai viešai paskelbiama, kad iš konkurso dėl neva Valstybės saugumo departamento (VSD) surinktos informacijos šalinamas daugiausia pasiūlęs pirkėjas. Įmonę nusiperka ketvirti konkurse buvę jos ankstesni vadovai.
Iš tikrųjų – tyliai įvyksta sandoris dėl Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimo, kurio detalės visuomenės dėmesio nesulaukia, nes nėra eskaluojamos žiniasklaidoje. Panašiu metu privatizuojamos ir „Lietuvis dujos“. Šį sandorį galima laikyti absoliučia Rusijos energetikų pergale, o panašų dujų ūkio kontrolės modelį jie tik dabar bando diegti Ukrainoje.
2004 m. – Rolando Pakso pašalinimas iš prezidento posto, kuris suskaldė Lietuvą į, anot vieno žymaus apžvalgininko, „elito“ ir „runkelių“ stovyklas.
Iš tikrųjų – tuo metu, kai visuomenei šis procesas buvo pateikiamas kaip „elito“ ir „runkelių“ kova, iš tiesų vyko procesai, kuriuose galima įžvelgti tam tikrų užsienio valstybių kovą dėl įtakos Lietuvoje išlaikymo. Verta paminėti, kad R. Pakso atstatydinimas įvyko tada, kai nebuvo abejonių, jog kitus Seimo rinkimus laimės bet kokia politinė jėga, kurią sukurs ir kuriai vadovaus naujasis „gelbėtojas“ Viktoras Uspaskichas, gana aktyviai sudalyvavęs kito šio proceso laimėtojo Valdo Adamkaus antroje rinkimų kampanijoje. Rezultatas – status quo Rusijos ir JAV geopolitinėje priešpriešoje.
2006 m. – VSD karininko Vytauto Pociūno žūtis Baltarusijoje ir visuomenėje vis labiau eskaluojamos kalbos apie „valstybininkų“ klaną bei „Gazprom“ atstovų įtaką Lietuvos energetikai.
Iš tikrųjų – savo politiniam sugrįžimui į valdžią rengiasi konservatoriai, aplink save telkdami panašios ideologinės pakraipos politines jėgas: krikščionis demokratus ir tautininkus. Savotišku konservatorių sugrįžimo šūkiu tampa kova su „valstybininkais“, dėl kurios šiai partijai 2008 m. Seimo rinkimai buvo sėkmingi. Verta paminėti, kad vykstant šiai kovai viešas simpatijas JAV politikai keičia daug šiltesnis požiūris į Rusiją ir net Baltarusiją.
2009–2010 m. – didžiulio visuomenės dėmesio sulaukusios Drąsiaus Kedžio kovos su pedofilais ir homoseksualų teisių gynimo istorijos, kurios, tikėtina dar turės savo tęsinius. Pirmoji – dėl D. Kedžio šalininkų, antroji – dėl vis garsiau pamokslaujančių žmogaus teisių ir europietiškų vertybių „gynėjų“.
Iš tikrųjų – ?