Štai tokios ir kitokios pirmosios mintys daug kam šmėkštels, perskaičius straipsnio pavadinimą. Prisipažinsiu, ir man toks klausimas atrodo nenatūralus, pritemptas ir labai jau tiesmukas. Bet jį būtina pateikti, nes istorija, jeigu ne automatiškai perkeliama į naujuosius laikus, daug ko moko.
Iš anksto ruoštas okupacijos scenarijus
Prieškaris Europai buvo labai sudėtingas. Kol nepaaiškėjo, kas su kuo draugauja ir kariauja, kas kieno pusėje ir kas stengiasi likti nuošalyje, mažosios šalys buvo pasimetusios ir blaškėsi tarp keleto agresyvių galiūnų.
Įvykiai vijo vienas kitą. 1939 08 23 pasirašomas Molotovo - Ribbentropo paktas, o po mėnesio, rugsėjo 28-ąją – dar ir slaptieji protokolai, padalinę Europą į Vokietijos ir SSRS įtakos zonas.
Po savaitės nuo šio sandėrio Vokietija įsiveržia į Lenkiją. Rugsėjo 3-ąją Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbia karą Vokietijai, bet nieko nedaro, o Raudonoji Armija atsiplėšia savo dalį rytinės Lenkijos. Prasideda didžiosios Rytų Europos dalybos. Norėdamas užsitikrinti pozicijas prie vakarinių SSRS sienų, pataikaudamas, bet ir prisibijodamas A.Hitlerio, J.Stalinas ryžtasi politinei-karinei avantiūrai: priversti Baltijos šalis sutikti su jų okupacija.
Agresijos planai buvo ruošiami dar 1939-ųjų rudenį. Juos įgyvendinti sutrukdė „Žiemos karas“ su Suomija (1939 11 30 – 1940 03 13). Pagaliau suomiai prarado dalį teritorijos, bet išlaikė nepriklausomybę. Bet prieš tai, nenorėdamas erzinti Europos, Kremlius stengėsi diplomatiniais būdais palenkti Baltijos šalis. 1939 09 28 SSRS sudarė savitarpio pagalbos sutartį su Latvija, o spalio 3-ąją – su Estija, vis ką nors joms „padovanodama“. Spalio 10 d. tokia sutartis buvo pasirašyta ir su Lietuva, kuriai, kaip geros valios gestas, gražintas Vilniaus kraštas.
Tuo metu kraštą okupavusi Lenkija jau skendėjo karo gaisruose, todėl tokia Maskvos malonė nebuvo neįkainojama. Iš viso sovietai tuomet gražino beveik 7000 kv. km teritorijos – tik penktadalį priklausiusios pagal 1920 07 12 su bolševikine Rusija pasirašytą sutartį.
Sovietai skubėjo užsiimti placdarmą
Bet užtat savitarpio pagalbos sutartis numatė į Lietuvą įvesti „ribotą laikiną kontingentą“ Raudonosios Armijos dalinių. Jau spalio mėnesį beveik 18 tūkst. sovietų kareivių buvo išmėtyta po visą Lietuvą. Kariškiai ėmė kištis į Lietuvos vidaus gyvenimą, pavyzdžiui, be leidimo puolė malšinti Vilniuje kilusį lenkų antisemitinį maištą.
Toliau dar daugiau: buvo kišamasi į partijų veiklą, šalies politinį gyvenimą, atskirų ministerijų ir žinybų darbą. Labiausiai buvo spaudžiamas vidaus reikalų ministras K.Skučas ir saugumo departamento vadovas A.Povilaitis, kurie vėliau buvo priversti atsistatydinti. Kaip ir visoje Europoje, Lietuvos santykiai su SSRS vis kaito, ir netrukus Maskva savo agresijos jau net nesistengė pridengti kilnios misijos širma. Ji rengė scenarijų, kaip Lietuvoje valdžią į savo rankas turi paimti „liaudies patikėtiniai“, bet šie rinkimai buvo numatyti tik po to, kai į šalį bus įvesta didžiulė raudonoji kariuomenė.
Šitaip padrąsinta Lietuvoje kairioji opozicija kėlė galvas. Ji nuteikinėjo žmones, kad tik bolševikai gali juos apginti nuo „rudojo maro“. Kremliaus propaganda buvo veiksminga, nes ji buvo paremta raudonarmiečių šautuvais. Antai Baltijos šalių atstovai 1939 12 13 nebalsavo Jungtinėse Tautose už SSRS pašalinimą iš organizacijos už jos karą prieš Suomiją.
1940-ųjų pavasarį Lietuvos SSRS santykiai galutinai komplikavosi. Maskva tik ir ieškodavo dingsties, kaip įteikti Vilniui notą. Ji griebėsi patikrinto provokacinio metodo: tvirtindavo esą Lietuvos vyriausybė grobia raudonarmiečius. Pastarieji dažnai dezertyruodavo iš savo įgulų, pavyzdžiui, apsigyvendavo pas merginas, o Maskva paskelbdavo, kad Lietuva juos grobia ir šitaip esą provokuoja konfliktą.
Kremliaus kantrybės taurę perpildė gruzino kareivio G. Butajevo žūtis: gegužės 12 d. jis pabėgo iš savo įgulos Alytuje pas merginą, o, kai policija apsupo jos namą, kareivis nusišovė... Netrukus SSRS užsienio reikalų komisaras V. Molotovas įteikė Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje L. Natkevičiui protesto notą.
Tačiau lemiamas posūkis abiejų šalių santykiuose įvyko birželį. Po nepavykusių derybų Kremlius apkaltino Lietuvą sudarius prieš sovietus nukreiptą Baltijos šalių sąjungą, paskui ne tik pareikalavo atleisti vidaus reikalų ministrą ir saugumo vadovą, bet ir įsakė sudaryti naują šalies vyriausybę ir įsileisti į Lietuvą neribotą sovietų armijos kontingentą.
Birželio 14-osios vėlų vakarą atsiųstas V. Molotovo pasirašytas ultimatumas veikė vos 9 valandas (nors diplomatinėje praktikoje duodamas 48 val. terminas), ir visą naktį iki kitos dienos 13 val. posėdžiavusiai Valstybės gynimo tarybai bei vyriausybei, prezidentui A. Smetonai per Kybartus pasitraukus į Vokietiją, nebeliko kitos išeities, kaip tik sutikti su SSRS reikalavimais. O Kremlius net nelaukė Vilniaus sprendimo.
Taip per birželio 15-ąją į Lietuvą iš Baltarusijos įžygiavo nuo 150 iki 300 tūkstančių sovietinių kareivių. Prasidėjo pirmoji Lietuvos okupacija, nuo kurios mus skiria jau 70 metų.
„Šliaužiančios“ okupacijos grėsmė
Kodėl toks ilgas istorinis nukrypimas?
Kai kurie mūsų valstybės istorijos puslapiai plačiajai visuomenei mažai žinomi. Apie juos dar prisimena senoliai, papasakoja savo vaikams ir anūkams, į juos geriau įsigilinę specialistai, istorikai, diplomatai ar politikai, tačiau paprasti žmonės, ypač jaunimas, dažniausiai gyvena šiandiena. Keikdami valdžią, dejuodami dėl nepriteklių, paskendę kasdienybėje jie net nepastebi, kad istorija turi vieną savybę – linkusi kartotis. Tiesa, ne tais pačiais įvykiais, aplinkybėmis ir reiškiniais. Štai kodėl daug ką erzinantis klausimas apie okupacijos galimybes šiandien atrodo provokuojantis ir tik didinantis įtampą.
Žinoma, laikai pasikeitė. Šiandieninė Rusija, – kaip neseniai Rygoje pripažino Rusijos atstovas NATO Dmitrijus Rogozinas, SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja, - tai tik išblėsęs anos J.Stalino diktatūros židinys, kurį įpūsti iki agresyvios kaitros reikia daugybės palankių sąlygų. Tarptautinė padėtis, o ir Lietuvos priklausymas agresiją sulaikančioms organizacijoms, iš esmės skiriasi nuo tų laikų.
Betgi yra kitokios grėsmės. Rusijos ekonominė ekspansija matoma kiekviename žingsnyje, ypač energetikos srityje. Kol gyvuoja paritetiniai ekonominiai santykiai, tokia partnerystė duoda abipusės naudos. Tačiau didžiosiose valstybėse verslo gigantai glaudžiai susiję su valdžios struktūromis, ir būtent šios diktuoja to bendradarbiavimo politinius ideologinius motyvus. Ar ne šis diktatas išryškėjo 2006-ųjų liepą uždarius naftotiekio trasą „Družba“? Beje, dabar Rusijos naujienų agentūros skelbia, kad „Achemos“ grupės savininkas Bronislovas Lubys ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čchikvadzė tarėsi dėl galimo naftos tiekimo atnaujinimo šiuo vamzdynu ir didesnio krovinių tranzito per Klaipėdos uostą.
Yra sunkiai įžvelgiama riba tarp abipusiai naudingų santykių ir jų perėjimo į ekonominį politinį diktatą. Nuo šios grėsmės netoli ir naujoji Lietuvos okupacija, kurią vadintume „šliaužiančiąja“. Sovietinės okupacijos fakto Rusija oficialiai nepripažino iki šiol, o tie politikai, kurie ragina Kremlių tai padaryti, negailestingai šalinami. Taip atsitiko ir Rusijos ambasados Estijoje patarėjui Viačeslavui Tučninui, kuris atšauktas iš Talino už raginimą Maskvai pripažinti Baltijos šalių okupaciją.
Bet reikia būti kantriems. Pirmiausia nesmerkti tų Lietuvos veikėjų, kurie anais nelengvais prieškario laikais negalėjo būti ryžtingi ir pasipriešinti galingoms SSRS ir nacistinės Vokietijos diplomatinėms mašinoms. Kita vertus, šiandien neverta mūsų oponentams beatodairiškai kibti į atlapus, reikalaujant nedelsiant pripažinti okupaciją ir atlyginti jos padarytą žalą. Tačiau tai nereiškia, kad išvarginti sunkmečio turime prisnūsti: naujosios okupacijos grėsmė niekur neišnyko, ji tik šliaužioja kažkur aplink, keičia savo spalvas ir formas. Ji nėra virtuali.