Stabiliai dardame žemyn, matyt, nė nesuprasdami, kad artėjame prie pavojingos ribos, kai tauta ir visuomenė ima nebepasitikėti savo valstybe. Absurdo drama Garliavoje, tarsi numatyta prieš gerą pusmetį, ar mūsų piliečių palikimas likimo valioje, yra dar vienas jau nebe toks žavus veiksmas šioje absurdo dramoje – bankrutuoti jau baigia ir teisės sistema.
Visuomenės pasitikėjimas savo valdžia liberalioje demokratijoje – kertinis, mat valstybė yra socialinio susitarimo išdava. Susitarimo, kai visuomenė savanoriškai atsisako dalies savo laisvės, idant jai būtų garantuojami būtini žmogaus poreikiai nuo sveikatos, socialinės apsaugos iki fizinio žmogaus saugumo. Priešingu atveju artėjame prie to, kas angliškai vadinama failed state. Tikslaus šios sąvokos vertimo lietuviškai niekas nėra pateikęs, tačiau jis turėtų reikšti neįgalią, bankrutavusią valstybę.
Lietuva, tiesa, dar sugeba palaikyti tarptautinius santykius pasaulio bendruomenėje ir išlaikyti šalies teritorijos vientisumą (reikalavimus, keliamus legitimiai valstybei), tačiau vis labiau galima abejoti valdančiųjų galimybėmis užtikrinti tinkamas socialines paslaugas bei, svarbiausia, išlaikyti savo veiksmų teisėtumą tam, kad būtų galima priimti kolektyvinius sprendimus.
Rugiuose prie bedugnės (su kameromis)
Valstybės teisėtumo problemą itin aštrina neadekvačių kai kurių Seimo narių elgesys. Ne visai sutariama, ar visuomenė įgavo sveiko proto, keldama aukštesnius reikalavimus išrinktiesiems, ar šios kadencijos Parlamento sudėtis yra išties katastrofiška, bet kone visų sutariama, kad Seimas prilygintinas saulėje papuvusiam vaisiui, apie kurį sukasi įkyrios muselės, vadinamos drozofilomis.
Tačiau ar bent susimąstoma, kad gėdą Seimui daro ne tik Seimo narių išsidirbinėjimai, bet ir nuolatinis politinių ekshibicionistų cirkas žiniasklaidoje.
Antai socialdemokrato Andriaus Šedžiaus (kas jis toks?) mirguliavimas televizijoje jau pasiekė intelektualinės pedofilijos lygmenį, kai nugirdęs šią pavardę imi nejučia springti. Ir visai neįdomu, kokiems komitetams šis Seimo „stebukladaris“ priklauso, ar ką jis nutuokia apie parlamentinį darbą, bet gana to, kad jis atkakliai (per televiziją) ieško žmonos, ar kad nelanko Seimo posėdžių, nes mokosi šokti. Cinizmo „seismometras“ pasiekė pavojingą zoną.
Seimo įvaizdžiui kenkia ne tik sąmoningas tokių politikos bepročių staipymasis žiniasklaidoje, bet ir žemas žiniasklaidos „profesionalų“ misijos įsisąmoninimas, filmuojant „alkaną“ Astos Baukutės šunį ar ideologinius sugulovus – ekskavatorininką (visų pirma, manierų požiūriu) Kazimierą Uoką ir permanentinį išsidirbinėtoją Petrą Gražulį.
Liūdniausia, kad tautos išrinktieji (kad ir kaip bebūtų apmaudu dėl šio fakto) tokiu elgesiu diskredituoja ne tik save, bet, visų pirma, Seimą, kuriame tarnauja visuomenei (ar bent turėtų tą daryti). Ir kaskart, kai pasiekiame naujas rekordines žemumas ir įtikime, jog žemiau jau nebegalima pulti (nuo grindų juk nenukrisi), atsiveria naujos, dar neištyrinėtos žemumos. Ko vien verta Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko istorija, peržengianti visas įmanomas ir neįmanomas cinizmo ribas?
Tolimas politinio cinizmo galas
Bet kas gali užbaigti šį begalinį politinį cinizmą? Pilietinė visuomenė, kurios neturime? Teisinė sistema, kuria nepasitikime? O gal Dievo apvaizda? Ne, Seimo (ir visos valdžios) kokybę gali pakelti tik reiklesnė Lietuvos visuomenė, kuri kartą ir visiems laikams nubaustų tuos, kurie nebaudžiamai tyčiojasi iš valstybės ir mokesčių mokėtojų.
Darosi aišku, jog mūsų Seimo nariai turi visai ne teisinį, o, visų pirma, moralinį imunitetą ir jį suteikia ne Lietuvos Respublikos Konstitucija ar Seimo statutas, o ne kas kitas, kaip mūsų visuomenės „apačios“ – rinkėjai – kaskart vėl ir vėl išrenkantys Gedimino prospektan tuos pačius moraliai degradavusius įstatymų leidėjus (P.Gražulis apgailėtinus ir nerangius cirko numerius Seime atlieka jau ketvirtą kadenciją) arba į politikos elitą įrašančius įtartinus tipus, tokius, kaip A. Sacharukas ar L. Karalius.
Lietuva nėra unikali valstybė dėl to, jog politikon traukia įvairaus kalibro ekshibicionistai, cinikai ir avantiūristai, bet Lietuvos rinkėjai išties išsiskiria savo begaline kantrybe toleruojant ekshibicionistišką, cinišką ir avantiūristišką pseudopolitikų elgesį. Juk visuomenės lyderių sąraše stabiliai įsitaisiusios tokios prieštaringos ar net odiozinės figūros kaip Viktonas Uspaskichas, Rolandas Paksas ar Artūras Zuokas. Moraliam būti paprasčiausiai neapsimoka. Déjà vu.
Trumpai tariant, morali politika nereikalinga nei politikos veikėjams, nei rinkėjams: netinkamai besielgiantis Seimo narys lieka kur buvęs, ilgainiui grįžta į visuomenės lyderių gretas, o rinkėjas jam suteikia pasitikėjimo mandatą kaskart dėdamas kryžiuką ties jo pavarde biuletenyje ar šalin padėdamas nuotolinio televizoriaus pultą, kai ekrane ima šmėžuoti dar vienas gailestį keliantis Seimo ceremonmeisteris.
Kažkas yra uždavęs taiklų, o mūsų pokalbio kontekste, graudžiai teisingą klausimą – „kaip žinoti, kas yra geras, o kas yra blogas, kai ne visada visi gauna tai, ko nusipelnę?“