Tai nereiškia, jog rusų tankai atvažiuos į Lietuvą, nors Gruzijos pavyzdys rodo, kad ir tokiam variantui Rusija turi valios ryžtis, kai kalbama apie jos nacionalinius interesus.
Subyrėjus Tarybų Sąjungai, Rusija prarado teritorijas, kurios ją darė rimta supervalstybe. Tai visų pirma Ukraina, Baltarusija, Kazachstanas bei Gruzija. Šios valstybės būtinos Rusijos nacionaliniam saugumui bei valstybinėms pretenzijoms. Kazachstanas, kuris nuo pat TSRS subyrėjimo reiškė norą būti kartu su Rusija, dengia Rusiją nuo Vidurio Azijos valstybių, tuo pačiu nuo islamiško radikalizmo bei nuo augančios Kinijos įtakos. Kazachstanas yra Rusijos karinėje, o pasirašius muitų sąjungą, ir ūkinėje įtakos sferoje. Ši posovietinė valstybė, vadovaujama diktatoriaus Nursultano Nazarbajevo, ne kartą raginusio kurti panašią sąjungą su Rusiją kaip kad Baltarusija, nekelia rimtų problemų.
Tuo tarpu Gruzija yra daug kietesnis riešutas. Prezidento Michailo Saakašvilio atvirai provakarietiška politika bei pastangos integruotis į Vakarų struktūras, ypač į NATO, kėlė rimtą Maskvos susirūpinimą. Jos buvo pristabdytos okupuojant trečdalį valstybės teritorijos. Klausiamas, kas pradėjo Rusijos- Gruzijos karą, yra visiškai sofistinis, nes karas vyko Gruzijos, o ne Rusijos teritorijoje. Tačiau net labai susilpninta Gruzija ir toliau lieka problema Rusijai, nes valdžios Tbilisyje karas nepakeitė. Dorojantis su Gruzija lieka du keliai: arba kurti ir remti prorusišką opoziciją, arba problemą spręsti karu. Vienas ar kitas sprendimas neišvengiamas, nes Gruzija yra raktas, leidžiantis Rusijai dominuoti Kaukaze bei atsverti Turkijos ir Irano interesus.
Tačiau pati svarbiausia Rusijos geopolitinė problema buvo Ukraina. Be vienos iš didžiausių Europos valstybių Ukrainos Rusijos geopolitinės ambicijos yra neįgyvendinamos. Oranžinė revoliucija Kremliui buvo vienas pačių nemaloniausių įvykių nuo pat TSRS subyrėjimo. Tačiau nesubrendęs Ukrainos politinis elitas, paskendęs tarpusavio ginčuose ir korupcijoje, šios galimybės neišnaudojo.
Viktoro Janukovyčiaus atėjimas į valdžią užbaigė provakarietišką Ukrainos posovietinės istorijos tarpsnį. Charkovo susitarimai, pratęsiantys Rusijos bazių buvimą Ukrainoje, bei kitos neseniai su Rusijos prezidentu Dimitrijumi Medvedevu Kijeve pasirašytos sutartys, reiškia satelitinį Ukrainos statusą, baigiant visas provakarietškas iniciatyvas. Ukraina yra pats didžiausias posovietinės Rusijos laimėjimas.
Tiesa, Ukraina nėra vienalytė, o už Juliją Tymošenko rinkimuose balsavo ne ką mažiau rinkėjų nei už V. Janukovyčių. Tačiau valdžioje yra V. Janukovyčius ir daugelis apžvalgininkų perspėja dėl galimos Ukrainos „putinizacijos“ – tai yra masinių žiniasklaidos suvaržymų bei politinio gyvenimo pavertimo cirku, kai rinkimai vyks, bet juos vis vien laimės V. Janukovyčius. Tačiau V. Janukovyčių demokratiškai išrinko Ukrainos piliečiai, žinodami, už kokią politiką jie balsuoja, o tai rodo, kad daugumai ukrainiečių Rusija artimesnė nei Vakarai. Be to, nėra jokių rimtų protestų prieš ūkinę ir politinę integraciją. Labai didele dalimi ir Vakarai yra kalti dėl dabartinės Ukrainos padėties – rimta ūkinė bei politinė parama Kijevui iš esmės niekada nebuvo suteikta.
Vakarietiško Ukrainos orientacijos pasikeitimas į prorusišką yra labai rimtas ženklas Baltijos valstybėms. Pirmiausia, sėkmė Ukrainoje teikia Maskvai optimizmo ir skatina toliau plėsti savo įtakos sferą. Neseniai „The Economist“ rusiškame leidime paskelbtas dokumentas apie Rusijos politikos prioritetus rodo Kremliaus ambicijas. Neįtikėtina, jog „The Economist“ žurnalistai dokumentą gavo šiaip sau: slapti dokumentai iš Rusijos ministerijų nedingsta ir neatsiranda spaudoje. Dokumentas buvo nutekintas spaudai, norint išsiaiškinti Vakarų reakciją. Jokios reakcijos nebuvo arba dėl to, jog tokios strategijos niekas nepalaikė rimta, arba todėl, jog ši strategija Vakarams jau žinoma ir jie su šiais Kremliaus planais susitaikė.
Ne vienas apžvalgininkas teigia, jog Baltijos valstybės Rusijai nereikalingos, o ir nepasiekiamos, nes jos yra ES bei NATO narės. Tačiau, nors jos ir yra dengiamos JAV branduolinio skydo, trijų valstybių teritorija yra sunkiai apginama. Štai Lietuvos pavyzdys. Iš vienos pusės valstybė ribojasi su Baltarusija, kurios teritorija yra Rusijos kariuomenės tėvonija. Iš kitos – Kaliningrado sritis, kurioje dislokuota virš dvidešimties tūkstančių Rusijos karių, daug karinių lėktuvų bei karo laivų. Tikriausiai artimiausiu laiku Rusija įsigis iš Prancūzijos puolimui skirtus „Mistral“ tipo karo laivus, kurių vienas bus dislokuotas Kaliningrade.
Akį rėžia tai, jog šioje situacijoje nėra jokių rimtų Lietuvos valdžios veiksmų, o Rusijos stiprėjimas bei įtakos sferų plėtimas nesuprantamas kaip tiesioginė grėsmė nacionaliniams interesams. Dar daugiau, Lietuvos politika tampa prorusiška. Kalbama apie būtinybę gerinti santykius su Rusija, užmirštant, jog vadinamasis gerinimas leidžia Rusijai plėsti savo ekonominę įtaką šalyje. Kaip rodo „The Economist“ paskelbtas straipsnis, Baltijos valstybėse Rusija didins savo ūkinę įtaką. Maskvai nėra per brangu supirkinėti įmones krizėje atsidūrusioje Lietuvoje. Galų gale Rusijai tikrai nėra per brangu (kad ir vardan geopolitinių interesų) tiekti Lietuvai pigesnes dujas.
Politikai, manantys, jog dabartinis santykių su Rusija pagerėjimas yra jų nuopelnas, klysta. Tai tik naujos Kremliaus politikos, siekiančios įtraukti Lietuvą į savo įtakos sferą, rezultatas. Šiuos veiksmus Kremlius vykdo „baltomis pirštinaitėmis“, nes Baltijos valstybėse Gruzijos problemos „sprendimas“ netinka. Be to, Lietuva yra ir visą laiką buvo Rusijos informacinėje erdvėje, Lietuvoje atvirai kuriamos prorusiškos partijos. Todėl Kremlius gali ne tik vykdyti ūkinę ekspansiją, plauti smegenis, bet ir koreguoti vidaus politiką.
Lietuvai labiausiai trūksta ne antirusiškos retorikos bei siauro nacionalizmo, bet aiškaus supratimo, kad Rusijos veiksmai turi savo logiką, kad Rusija turi savo geopolitinius siekius ir strategiją. Vladimiras Putinas gali gražiai šypsotis susitikęs su Lietuvos vadovais, bet tai politikas, kuris žino, ko nori. Mūsų politikų veiksmai bei dalis politinio elito nuostatų rodo, kad mes nesugebame suprasti, kas slypi po šiomis šypsenomis ir pažadais. Rusija meistriškai įgyvendina tai, ką supranta kaip savo nacionalinius interesus, nes rimtai pretenduoja į rimtos pasaulinės galybės statusą – mes gi didžiuojamės santykių pagerėjimu, nors tai visai nėra mūsų nuopelnas.
Padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad Vakarai ir JAV yra įsitraukę į karą su islamišku terorizmu bei nemato augančių Rusijos ambicijų, geopolitinių pasiekimų ir siekių.
Rusijai reikės laiko įtvirtinti savo pozicijas Baltijos valstybėse. Kremlius supranta, jog tas laikas turi ribas. Kita vertus, laiko joms pasipriešinti turi ir Lietuva. Bet ar Lietuva turi valios ir noro netapti dar viena Rusijos satelite greta Ukrainos ar Baltarusijos, parodys laikas.