Tuose tekstuose kalbama ne tik apie stiprėjančias pastangas menkinti kūrybos vertę, bet ir apie žemiškesnius dalykus - autorinių honorarų apmokestinimą, mažas pajamas gaunančių menininkų socialinį ir sveikatos draudimą, galimybę gauti socialinę paramą kūrybinių prastovų metu, taip pat apie tai, kad kultūros žmonėms nebeįmanoma išgyventi iš kūrybos, siūloma, kad įstatymų kūrėjai atsižvelgtų į situaciją, gresiančią kultūros sferai. Žodžiu, meno kūrėjų nuomone, Lietuvos kultūra atsidūrė pavojuje ir vienas to skambinamo pavojaus pagrindinių akordų – per maži kultūrai skiriami pinigai.
Įdomus sutapimas: to paties balandžio 30 dieną Valstybės kontrolė parengė dokumentą, skirtą Lietuvos kultūrai. Jis vadinasi „Valstybinio audito ataskaita Lietuvos tūkstantmečio programos vykdymas“. Kad toji programa susijusi su kultūra, teigia jau pirmasis dokumento sakinys: „Lietuvos tūkstantmečio programa – nacionalinio ir tarptautinio masto tarpinstitucinė kultūros programa, įgyvendinta 2003–2009 m. Šios programos sudėtine dalimi buvo ir Nacionalinė programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Programos įgyvendinimui, t.y. Lietuvos, bet kartu ir viso pasaulio kultūrai mūsų valstybė nuo 2003 iki 2009 m. paskyrė astronominę pusės milijardo litų sumą – 515,2 milijono litų.
Švelniai tariant, įdomi padėtis: kultūrai buvo skirta marios, o Lietuvos mastu net vandenynai pinigų, o kas už juos padaryta, taip ir lieka nelabai aišku. Tuo tarpu menininkai dievagojasi, kad jie negali iš kūrybos pragyventi, o paprasti žmonės, meno vartotojai dūsauja, kad jie negali įpirkti knygų, žurnalų ar bilietų į teatro premjerą. Kas čia darosi su ta Lietuvos kultūra ir jai skirtais pinigais, kur jie dingsta? Atsakymas kaip tik ir surašytas Valstybės kontrolės ataskaitoje.
Pradėkime nuo Audito rezultatuose nagrinėto Tūkstantmečio programos valdymo, nes jau čia pradėjo lietis ta palaida bala, kuri vėliau užtvindė ir realų programos įgyvendinimą. 1997 m. įsteigta LR prezidento vadovaujama Lietuvos vardo tūkstantmečio valstybinė komisija iki pačių jubiliejinių 2009 metų turėjo rinktis ne rečiau, kaip du kartus per metus. Tačiau per 12 metų laikotarpį komisija susirinko ne 24, bet tik 5 kartus, o paskutinis posėdis įvyko dar 2005 metais. Taip buvo rengiamasi tūkstantmečio šventei...
Toliau – įdomiau. Tūkstantmečio programos koordinatoriumi paskirta Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija (LTMD), bet pagal jos nuostatus koordinavimo funkcija buvo priskirta Koordinacinei tarybai, tačiau ką pagal šią funkciją reikėtų daryti, toje taryboje niekas dorai nežinojo, be to, tarybos sudėtis keitėsi net 15 kartų, todėl tęstinio darbo taip ir nepavyko užtikrinti. Tik 2009 m., kai šaukštai jau buvo popiet, programos koordinavimą perėmė LTMD. O VEKSas taip ir liko pavainikiu (piktesni liežuviai vadina kitaip – melžiama karvute), nes net nebuvo aišku, kam jis pavaldus ar atskaitingas. Beje, ir Kultūros ministerija jokių ataskaitų Tūkstantmečio direkcijai neteikė. Tokiame drumstame vandenyje, aišku, atsirado ir žuvų: LTMD suvestinėje nurodyta, kad vien beveik kriziniais 2009 metais Tūkstantmečio programai skirta – 104,3 mln. Lt, o auditorių surinktais duomenimis – 136,7 mln. Lt, t.y. 32,4 mln. Lt daugiau.
Pusė milijardo tūkstantmečio pinigų turėjo būti išleista 24 priemonėms, tačiau pilnai įvykdytos tik 7. Tai kur nusėdo tas pusmilijardis litų, jei įvykdyta tik trečdalis darbų? Deja, – tai matyti ir Kontrolės medžiagoje – bet koks tūkstantmečio tyrimas nugrimzta į specialiai, o gal ir dėl neišmanymo virtą labai tamsią košę. Štai keli Audito pastebėjimai: niekas nerinko informacijos apie programos finansavimą, vykdymą ir lėšų naudojimą, nebuvo atsiskaityta apie programos įgyvendinimą, kai kurios priemonės buvo patvirtintos net nenurodant jų siekiamų rezultatų. Nieko sau pusmilijardinio biudžeto valdymas!
Tūkstantmečio programoje buvo trys dalys (priemonės): mokslinių tyrimų ir leidybos (planuoti du projektai, įgyvendintas vienas, skirta 7 mln. Lt), kultūros paveldo ir architektūros (planuoti 16, įgyvendinti 4, skirta 284 mln. Lt), nacionaliniai ir tarptautiniai kultūros, meno ir visuomeniniai (planuoti šeši, įgyvendinti du, skirta 224 mln. Lt). Nežiūrint tokio katastrofiško balanso – iš 24 priemonių įgyvendintos tik 7, pinigai, kaip sakoma, buvo vis tiek suvalgyti.
Pasižiūrėjus į bet kurią priemonę, akį rėžia jų vykdytojų abejingumas ir neatsakingumas. Štai Mokslinių tyrimų ir leidybos projektuose neįvykdyta 120 sutarčių, neužtikrintas 18 leidinių išleidimas, pagaliau net ir išleisti leidiniai nebuvo „tikslingai panaudoti“.
Iš 16 Kultūros paveldo ir architektūros projektų įvykdyti tik keturi, jiems visiems buvo skirta 284 mln. litų, nors planuota 218 mln. Iš šios sumos net 207 mln. litų buvo skirta Valdovų rūmų atkūrimui. Šios valdoviškos „priemonės“ rezultatas, kaip visi gerai žinome, tragiškas, o ir tolimesnė rūmų ateitis labai miglota.
VEKSo pinigų švaistymai prasidėjo jau nuo pat parengiamųjų darbų. Audito pastebėjimu, „pasirengimas VEKS programai nebuvo tinkamai suplanuotas ir koordinuotas, vykdytas neturint aiškios strategijos. Dėl to sudėtinga nustatyti ar... visi parengiamieji projektai (o jie kainavo 10,2 mln. Lt) buvo susiję su pasirengimu VEKS programai“. Kaip toliau vyksta VEKS programa, irgi per daug niekam nerūpėjo, nes „programą koordinuojančios institucijos Vyriausybei laiku neatsiskaitė už programos vykdymo rezultatus ir pateikė nepakankamai informatyvią programos įgyvendinimo ataskaitą“.
Dar daugiau: pati VEKS programos finansavimo sistema buvo ydinga, nes vos ne prie kiekvienos priemonės prisiklijuodavo krūvelė tarpininkų, suprantama, ne už dyką. Pavyzdžiui, Kultūros ministerija sudarė sutartį su VEKSu projektui „Ledo misterija“, VEKS sudarė sutartį su VšĮ „Ad Fontes“, ši su UAB „Overdraivas“, net nenurodydama paslaugos sumos ir techninės užduoties, maždaug – daryk ką nors už kiek nors. Projekto baigmė: nežinia kur ištaškyta 85,4 tūkst. litų. Ir taip vos ne kiekviename projekte.
Valstybės kontrolė, analizuodama VEKSo Kultūros, meno ir visuomeninius projektus, stebėtinai švelniai pažymėjo, kad pusšešto milijono litų panaudota „neekonomiškai, nerezultatyviai ir...
nesivadovaujant teisės aktais“, nors galėjo drąsiai pasakyti, kad tie pinigai buvo tiesiog išplauti. Šiame sąraše rekordininkas yra naujametis fejerverkas (1,5 mln. Lt nepagrįstų išlaidų), „Björk“ (0,8 mln.), „Tebūnie naktis“ (0,3 mln.), o už 2008 m. projektus dar 2,7 mln. litų.
Ekspertų abejones kėlė ir kiti dalykai: projekte „Kertant Europą“ (netgi neatitinkančiu Tūkstantmečio temos) už vieną kartą atliktą kūrinį kompozitoriui buvo sumokėta 62 tūkst. litų, ekspertų nerekomenduotiems projektams „Docres VNO“ – 338 tūkst., „Kai žmonės susitinka“ – beveik 600 tūkst. Greta šių, švelniai tariant, įtartinų išlaidų, projektų vykdytojai iš viso nepateikė faktines išlaidas pateisinančių dokumentų už 9,5 mln. Lt.
Rinkodaros ir komunikacijos projektuose taip pat gausu pereikvojimų, pvz., 75 tūkst. Lt buvo skirti už dešimt niekuo viena nuo kitos nesiskiriančių viešinimo kampanijų, pusmilijonis – leidiniams su pasenusia, t.y. niekam nereikalinga informacija, dar viena tokia pati pusės milijono suma šešių mažai tesiskiriančių internetinių svetainių sukūrimui ir administravimui.
Didžiausia VEKS programos lėšų dalis (153 mln. Lt arba 73,0 proc. visos programos) skirta infrastruktūros objektų rekonstravimui ir naujai statybai įgyvendinti. Kaip ir kitose Tūkstantmečio šventės kertėse, taip ir infrastruktūroje įvykdyta tik pusė planuotų darbų: iš 28 projektų - tik 15.
O dabar programos vinis: Nacionalinio operos ir baleto teatro scenos įrangos rekonstravimas. Pasirašius 77,6 mln. Lt vertės sutartį su SBS „Buhnentechnik GmbH“, rekonstravimo drabai pradėti 2007 m. Iki 2010 m. panaudota 40,5 mln. Lt, dar reikia atlikti darbų už 34,8 mln. Lt. Toji vokiečių firma, kaip nustatė auditas, iš viso neturėjo teisės atlikti projektavimo ir statybos darbų, tačiau teatras pasirinko būtent ją.
Ir tai dar ne viskas. Kažkur baisiai skubėdama ta vokiečių firma, kad ir neturėdama projekto, statybos darbus pradėjo 2007 m. birželio 18 d., nors statybos leidimas buvo išduotas 2007 m. rugpjūčio 2 d. Teatras, matyt, džiaugdamasis būsimąja scena, nepasirašė statinio projekto vykdymo priežiūros sutarties, nenustatė jos kainos. Tokia košė paskatino toliau sukti pinigus: staiga atsirado sutartyje nenumatyti papildomi pusketvirto milijono litų, vėliau atsirado noras nenumatytai 10 mln. litų vertės įrangai. Visa tai įsigyta be jokių ten Viešųjų pirkimų įstatymų, o už tą įrangą teatras didžiadvasiškai sumokėjo netgi daugiau nei prašė pardavėjas. Iš viso už neatliktus darbus teatras vokiečiams sumokėjo daugiau nei pusę milijono litų. Dar vienas įtarimų židinys, vadinamosios rezervo lėšos, čia irgi yra milijoniai neatitikimai.
* * *
Perskaičius Valstybės kontrolės dokumentą, darosi aišku, kad Lietuvos kultūros padangėje, kur pažvelgsi, sklando milijonai, deja, ne kultūrai, bet kažkam tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje atsidūrusiems greta kultūros. O tokių mėgėjų pas mus tikrai netrūksta. Ta pati Valstybės kontrolė 2009 m. atlikusi Kultūros ministerijos finansinį auditą nustatė kalnus pažeidimų ir milijonus litų neaiškių pinigų teatruose ir orkestruose, taip pat pačios ministerijos vykdomuose projektuose ir programose, pvz., projektui „Bibliotekos pažangai“ iš Billo ir Melindos Gates’ų fondo tam tikslui gauti pinigai buvo panaudoti ne projektui, bet palūkanoms gauti.
Be didesnių pastangų į festivalio „Be2gether“ kasą (festivalio tikslas – alaus gertuvėmis kovoti už Baltarusijos demokratiją...) įplaukė milijonas Vilniaus savivaldybės pinigų. Pagaliau paskutinė naujiena: vienas Seimo narys nuėjo į Sveikatos apsaugos ministeriją ir paprašė ar ne 20 tūkst. litų, esą jis nori išmokyti vaikus kultūringai šliuožti nuo kalniuko. Ir per pusę dienos tuos pinigus gavo! Įdomiausia, kad nebuvo jokios Seimo reakcijos į šį neteisėtą pinigų pasisavinimą. Tuomet tikėtina, kad ir kiti Seimo nariai slankioja po valstybines institucijas ir kaulija panašias sumas bėgimo, plaukimo, mezgimo ar armonikos kursams. Ir, matyt, gauna, na kaip čia atsakysi garbingam Seimo nariui niekingos sumos – vos kelių dešimčių tūkstančių litų...
Kad kultūros renginių ir apskritai kultūros gyvenimo rėmimas pateko į iškreiptų veidrodžių karalystę, pripažįsta ir pati Kultūros ministerija. Tūkstantmečio programa – akivaizdžiausia tokių veidrodžių projekcija. Ar bus padarytos išvados po Valstybinio audito ataskaitos, ar Seimas paprašys Kultūros ministrą išsamiai paaiškinti, kaip buvo verdama tūkstantmečio košė ir įvardyti tos košės virėjus, tikėkimės pamatyti artimiausioje ateityje.