Balandžio 11-ąją vykusių rinkimų į Vengrijos parlamentą rezultatai (rasistiniais ir antisemitiniais pareiškimais žinomos radikalios dešinės partijos „Jobbik“ daugiau nei 16 proc. balsų ir trečią vietą galima laikyti socialinio protesto dėl prastėjančio gyvenimo apraiška) parodė, kad kitur toje pačioje vidurio ir rytų Europoje žmonės negyvena akivaizdžiai geriau nei Lietuvoje. Vis dėlto pagal „Gallup“ apklausą 13 proc. nelinkusių pasiduoti nevilčiai vengrų yra gerokai daugiau, lyginant su 4 proc. lietuvių. Viena galimų priežasčių - katastrofinius scenarijus pamėgusi lietuviška viešoji erdvė, tenkinanti „tikslinės grupės“ (lietuvių) lūkesčius būti nepatenkintiems; kita vertus, būdama nuovoki verslininkė, ji tą poreikį ir paskatina.

Tai tinka kalbant bet kuriomis temomis. Tarkime, branduolinių jėgainių. Po to, kai 2008-ųjų gruodį Baltarusijos valdžia oficialiai paskelbė su Maskvos pagalba apsisprendusi statyti naują atominę elektrinę (AE) šalia Lietuvos esančiame Michailiškių kaimelyje, Astravo rajone, vienas mūsų šalyje pradėjusių „suktis“ leitmotyvų buvo, kad esame „pasmerktųjų tauta“. Nes baltarusiai kaip pastatys...

Nekvestionuojant kaimyninės valstybės galimybių galų gale turėti nuosavą AE, gana akivaizdu, kad pasirengimą itin dideliems projektams neišvengiamai lydi ilgi ir sudėtingi, įvairų aplinkybių veikiami ginčai. Ne paskutinis vaidmuo tenka politikai. Praėjusių metų viduryje, kai santykiai tarp Kremliaus ir pono Aleksandro Lukašenkos ėmė tapti „nelabai“, Baltarusijos spaudoje pasirodė teiginių, kad rusai nori ne padėti statyti baltarusiams AE, bet naudingai parduoti šį projektą. Minskas savo ruožtu davė suprasti Maskvai, kad AE statybą gali perleisti kitai šaliai, kaip pretendentes minėdamas Kiniją, Prancūziją ir Jungtines Valstijas.

A.Spraunius
Vis dėlto pagal „Gallup“ apklausą 13 proc. nelinkusių pasiduoti nevilčiai vengrų yra gerokai daugiau, lyginant su 4 proc. lietuvių. Viena galimų priežasčių - katastrofinius scenarijus pamėgusi lietuviška viešoji erdvė, tenkinanti „tikslinės grupės“ (lietuvių) lūkesčius būti nepatenkintiems; kita vertus, būdama nuovoki verslininkė, ji tą poreikį ir paskatina.

Dar viena branduolinė tema – Rusijos planuojama AE Kaliningrado srityje Nemano rajone. Patys rusai skelbia, kad pirmas jos blokas turėtų iškilti 2016 metais, antrasis – 2018-aisiais. Bet ir čia esama visokių aplinkybių, pasak rusų spaudos, neaišku, kaip AE statybos atveju bus su nuo 2008 metų statomu Kaliningrado šiluminės elektrinės antruoju bloku, kurį užbaigus Kaliningradas patenkins savo elektros poreikį. Interneto dienraštis „grani.ru“ vasario 24-ąją citavo INTER RAO EES pranešimą „Baltijos AE statybos ekspertinis vertinimas“, kuriame nurodoma, kad joje pagaminta elektra bus eksportuojama į kaimynines valstybes, net išvardijama, kurias – Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją ir Švediją. Tiesa, nė su viena iš jų nėra net ir preliminarių sutarčių dėl elektros pardavimo. Tuo tarpu rusų kompanijos „Energoatom“ direktoriaus pavaduotojas Sergejus Bojarkinas 2009-ųjų liepos 24-ąją Nemane vykusiame svarstyme tvirtino, kad Baltijos AE gaminamos elektros reikės Kaliningrado sričiai. Taip pat faktas, kad tiek rusai, tiek baltarusiai neslepia norį pasitelkti užsienio investuotojų.

Vienas galimų atsakymų, kodėl prireikė AE Kaliningrado srityje, dėstomas čia jau cituotame dokumente „Baltijos AE statybos ekspertinis vertinimas“: „(...) elektrinės statyba rimtai paskatins Kaliningrado srities ekonomikos raidą: daugiau nei 4,5 milijardo eurų projektas suteiks užsakymų vietos statybos kompanijoms, taip pat skatins socialinės infrastruktūros, paslaugų sektoriaus vystymąsi“.

Rusijai dideli projektai svarbūs kone gyvybiškai ir yra galbūt vienintelė galimybė mobilizuotis kaip valstybei. Tą ji viena pati ir kartu su užsienio investuotojais ir mėgina daryti Sočyje, Sachaline, prie Murmansko, kitose vietose. Tą darymą paprastai lydi masyvios viešųjų ryšių kampanijos. Patiems rusams spręsti, kiek jiems tai tinka, tačiau „pijaras“ ir tikrovė nebūtinai reiškia tą patį.

2005 metais tapęs Kaliningrado srities gubernatoriumi, ponas Genadijus Boosas save pozicionavo kaip efektyvų vadybininką ir pradėjo permainas, kurios turėjo leisti sričiai pagal gyvenimo lygį per metus pavyti kaimynines ES šalis Lietuvą ir Lenkiją. Inicijavęs srities mastu didelių projektų įgyvendinimą, jis sugebėjo įtikinti Maskvą suteikti finansinę paramą.

Tik atvykęs į Kaliningradą ponas G. Boosas pareiškė, kad statys visus pajūrio miestus sujungiančią šiuolaikinę automagistralę. 2009-ųjų rudenį srityje lankantis premjerui Vladimirui Putinui gubernatorius galėjo pasigirti magistralės „Primorskoje kolco“ pirmos 26 kilometrų ilgio linijos Kaliningradas – Zelenogradskas atidarymu. 2008- 2009 m. šios atkarpos tiesimo darbams panaudota virš 7 milijardų rublių, iš kurių daugiau nei 5 milijardus skyrė federalinis centras.

Gubernatorius buvo ir vienas iš turistinės rekreacinės zonos kūrimo iniciatorių. Federalinė valdžia turistinės zonos įkūrimui pritarė 2006-ųjų.pabaigoje, bet jokie infrastruktūros vystymo darbai iki šiol nepradėti. Niekas net neįsigijo zonos teritorijoje esančių žemės sklypų. 2009 metais protestą dėl tokios zonos įkūrimo saugomoje Kuršių Nerijos teritorijoje pareiškė UNESCO. Vis dėlto ponas G.Boosas ir 2009-aisiais teigė, kad po kelių metų srityje per metus apsilankys 70 milijonų turistų (pernai apsilankė 360 tūkstančių).

Azartinių žaidimų zonos projekto įgyvendinimui Kaliningrado srityje federalinė vyriausybė pritarė 2008 metų sausį. Gubernatorius teigė, kad pardavus žemės sklypus infrastruktūros įrengimui žaidimų zonoje „Jantarnaja“ vietos vyriausybė gaus apie milijardą rublių, o investicijomis labai rimtai domisi garsios JAV ir arabų šalių įmonės. Taip pat - kad „Baltijos Las-Vegaso“ teritorijoje greitu metu atsiras apie 40 naujų viešbučių, iš kurių 16- 17 bus kazino. Tokia buvo retorika. Tikrovėje jokios infrastruktūros statybos nepradėtos, 2009 metais žemės sklypų pardavimo aukcionai neįvyko dešimt kartų, nes neatsirado norinčių juose dalyvauti verslininkų.

2006-aisiais Rusijoje priimta valstybinė programa, numatanti paramą rusų tautybės asmenims persikeliant gyventi į Rusijos Federaciją. Kaliningrado srities gubernatorius iškėlė užduotį, kad iki 2012 m. srityje persikėlėlių dėka gyventojų turi padaugėti milijonu (iš viso būtų 2 milijonai). Iki 2010 metų jų skaičius siekė daugiau nei 6 tūkstančius. Be to, kai kurie ekspertai mano, kad srities valdžios institucijoms reikia kuo skubiau atkreipti dėmesį į migrantų, jų vaikų spartesnę integraciją į visuomenę bei Rusijos kultūrą (nemažai atvykusiųjų yra iš Vidurio Azijos, Kaukazo kraštų ir gyvena pagal ten susiklosčiusius gyvenimo modelius).

Masyvios „viešųjų ryšių“ kampanijos dalis, be abejo, yra ir „netinkamai besielgiančių“ neutralizavimas. 2006 metų pirmoje pusėje iškelta 16 baudžiamųjų bylų keturiems leidinio „Novyje koliosa“ žurnalistams. Pasak „gazeta.ru“, šis leidinys prieš tai buvo tapęs žiniasklaidos priemone, kurioje publikavosi visi nepatenkinti G. Booso vykdoma politika. Kitas plataus atgarsio visoje Rusijoje sulaukęs ketvirtosios valdžios atstovų persekiojimo pavyzdys buvo įtakingos Kaliningrade žiniasklaidos grupės „Kaskad“ užvaldymas. Kanalo vadovams O. Kotovskajai ir I. Rostovui atsisakius vykdyti gubernatoriaus patarėjo S. Bogdanovo nurodymą kurti teigiamą srities vadovo įvaizdį, iš „Kaskad“ generalinio direktoriaus pareigų pasitraukė I. Rostovas, vėliau iš darbo atleista ir O. Kotovskaja. Ponui I. Rostovui iškelta baudžiamoji byla. Panašių spaudimo priemonių buvo imtasi ir prieš teisme teisybės ieškoti nusprendusią vieną iš televizijos kanalo įkūrėjų žurnalistę O. Kotovskają – pasak „rugrad.eu“, krata žurnalistės namuose buvo atliekama pasitelkus specialiosios paskirties milicijos būrį. 2009 metų lapkričio 11-ąją Kaliningrado srities Arbitražinio teismo sprendimas suteikė teisę žurnalistei O. Kotovskajai grįžti į televizijos kanalą „Kaskad“ (pripažinta, kad valdymas iš jos perimtas sufalsifikavus O. Kotovskajos parašą). Tačiau praėjus porai dienų po teismo sprendimo ji rasta nenustatytomis aplinkybėmis iškritusi iš 14 aukšto namo balkono ir žuvusi.

Pasak „bbc.co.uk“, ne vienerius metus pranešimai apie sėkmingą Kaliningrado srities raidą vadovaujant G. Boosui piktina „realybėje“ turinčius gyventi vietos gyventojus, ilgą laiką jie klaidino ir centrinę Rusijos valdžią. Sausio 30-ąją įvyko visoje Rusijoje nuskambėjęs V. Putino ir G. Booso atsistatydinimo reikalaujantis protesto mitingas. Kaliningrado srities dūmoje partiją „Rusijos patriotai“ atstovaujantis Michailas Česalinas dienraščiui „Kommersant“ tuomet sakė, kad Prezidento Dmitrijaus Medvedevo administracijoje gerokai nustebo, jog lyg ir sėkmingoje srityje gali vykti dideli protestai. Į Kaliningradą teko vykti Rusijos prezidento atstovui Iljai Klebanovui, nors dar 2009-ųjų vasarą ponas I. Klebanovas teigė, kad G. Boosas galėtų mokyti ir kitų Rusijos regionų vadovus, kaip reikia tvarkytis ekonominės krizės sąlygomis.

Mąstant bent kiek strategiškai, vien viešaisiais ryšiais grįstos sėkmės istorijos atrodo naiviai, tačiau taktinių pranašumų beatodairiškas būdas suteikia. Tarkime, štai kai kurie Europos Sąjungos piliečių, taigi ir lietuvių vykimo į Rusiją ir Rusijos piliečių kelionių į ES skirtumai. Keliaujantis į ES rusas nusiperka draudimą ir pasirūpina viza valstybės, į kurią planuoja vykti. Siekiant daugkartinės vizos, reikia kvietimo iš šalies, į kurią važiuoja. ES, taigi ir Lietuvos pilietis iš pradžių irgi apsidraudžia.

  Kitaip nei vykimo į Europą atveju, bent iki šiol draustis turėdavo metams, nesvarbu, kokiam laikui vyktų į Rusiją. Jei viza daugkartinė, būtina pateikti pažymą apie AIDS. Vykimo specifiką lemia ir geografija, tarkime, Panemunės-Sovietsko punkte rusų pasienio kontrolės postas pirmenybę teikia saviems, o abi šalis jungiantis (?) tiltas yra senas, daug mašinų ant jo stovėti negali, tad kurį laiką eilėje tenka praleisti ir dėl šios aplinkybės. Pačiame pasienio poste tenka pildyti automobilio laikino įvežimo į Rusiją dokumentą, kuris galioja kelias dienas. Jau buvojant Rusijoje jo galiojimą reikia pratęsti muitinės terminaluose. Daugiau nei tris paras šioje valstybėje viešinčiam užsieniečiui reikia registruotis migracijos tarnyboje.

Pasak dalyvavusių procedūroje, geriau ją pradėti iškart įvažiavus, nes yra per sudėtinga, kad galima būtų spėti per tris dienas. Nors vizų gavimo blankų pavyzdžius galima rasti internete, juos atsispausdinęs ir užpildęs potencialus Rusijos lankytojas atstovybėje tą turės daryti iš naujo, mat reikia pildyti tą, kurį duoda „fiziškai“. Anketas Lietuvos vizai gauti galima užpildyti ir siųsti ambasadoms ir konsulatams internetu.

Iš tiesų stiprus pasižymi santūriu charakteriu bei kantrybe ir supranta, kad nekonstruktyvus elgesys galų gale atsisuka prieš taip besielgiantį. Juk akivaizdi nesąmonė, kad esant „klampiai“ įvažiavimo procedūrai užsienio turistai plūs į Kaliningrado „Las Vegasą“ (kurį dar reikia pastatyti). O be turistų iš ES nebus ir pelno. Vis dėlto kalbant apie tai, kaip reikalai atrodo iš tikrųjų, ir į „humanitarines smulkmenas“ linkusiems dėmesio nekreipti „minkštos galios“ išpažinėjams galbūt verta prisiminti, ką kita proga yra sakęs mąstytojas Aristotelis: „Platonas – draugas, bet tiesa brangesnė“.