Kviečiamas vertinti ūkio klausimus KT atsiduria nepavydėtinoje padėtyje. Seimas ir Vyriausybė yra atsakingi už ūkio valdymą ir reguliavimą. Demokratinėje santvarkoje negali būti kitaip. Jei žmogui nepatinka Vyriausybės ūkio ar socialinė politika, jis siekia pakeisti Vyriausybę balsuodamas už jam priimtinesnes partijas. Jei rūpinamasi socialiniu teisingumu ir lygybe, paprastai balsuojama už kairiąsias partijas. Jei manoma, kad valdžia perdėm reguliuoja ūkį ir slopina iniciatyvą, balsuojama už dešiniuosius. Kairieji dažnai didina mokesčius ir valdžios teikiamų pašalpų apimtį, dešinieji mažina. Todėl turime rinkimus.
KT negali atimti iš piliečių jų teisės nustatyti šalies ūkio politikos, tad turėtų kuo mažiau reguliuoti ūkį. Be to, KT turi galutinę ir neskundžiamą teisę vetuoti Seimo įstatymus. Tik KT gali keisti KT nutarimus, tad teismas turėtų veikti itin atsargiai ir atsakingai, kad neuzurpuotų funkcijų, kurios priklauso piliečiams, Seimui ir vykdomajai valdžiai.
Kodėl mažiau sudėtingą darbą dirbantys ne tik turi uždirbti mažiau, bet jų atlyginimai negali net priartėti prie sudėtingesnį darbą dirbančiųjų? Galima argumentuoti, kad sunkų, pavojingą ar nuobodų darbą dirbantys žmonės turėtų gauti didesnius atlyginimus, nes jų darbas nemalonus, o teisėjai ar mokslininkai mažesnius, nes jų darbas yra įdomesnis, labiau tenkinantis, suteikia didesnį prestižą.
Privačiame sektoriuje rinka didele dalimi nustato atlyginimų dydį, o valstybės tarnyboje atsižvelgiama į įvairius faktorius. Kiekvienu atveju ne teismo paskirtis nustatyti, kam mokama mažiau ar daugiau, ir kokiomis proporcijomis. Mėginimas Konstitucijos vardan įteisinti diferencijuotus atlyginimus mažiau uždirbančiųjų nenaudai - nesuvokiamas.
Yra kitų panašių deimančiukų. Bet nepriimtini ir visą nutarimą grindžiantys principai ir prielaidos. Nors būdingame tuščiažodžiavimo proveržyje KT rašo, kad jis atsižvelgia į „konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo“ principus, išskirtina pirmenybė skiriama „proporcingumui“. Teisingumas ir solidarumas išnyksta iš teisėjų akiračio. Deja, KT nesiteikia išaiškinti, kodėl proporcingumui suteikiama ypatinga svarba, koks jo konkretus turinys (juk bendri principai yra įvairiai interpretuojami), ir kaip jis turi būti taikomas atskirais atvejais.
Atrodo, kad KT mano, jog proporcingumas reikalauja, kad būtų išsaugotos pensijų ir valstybės tarnautojų „dydžių proporcijos“. Jei vienai kategorijai nurėži 10 proc., reikia panašiai kirsti kitoms.
Pats KT ne visada gerbia šį principą. Ir labai gerai, kad negerbia. Labiausiai sveikintina KT nutarimo dalis yra toji, kuri nurodo, jog negalima mažinti pensijų, užtikrinančių minimalias žmogaus orumą palaikančias sąlygas. Tarkime, kad minimalios pensijos dydis yra 650 Lt per mėnesį. Tuo atveju, net jei pensijos proporcingai mažinamos 10 proc., minimali pensija neliečiama. Jai negalioja proporcingumas.
Kitas klausimas. Kai 2008 m. pensijos buvo smarkiai didinamos, labiausiai augo mažiausios pensijos. Ar toks didinimas nepažeidė konstitucinio proporcingumo principo? Ar proporcingumas galioja tik kai mažinamos pensijos, o ne kai jos didinamos? Ir kodėl? Ar tie, kurių gana didelės pensijos augo proporcingai mažiau per praėjusį penkmetį, gali kreiptis į teismus, reikalaudami kompensacijos?
Gal yra atsakymų į šiuos klausimus, bet jų nerasime KT nutarime. Ir sunku įsivaizduoti, kaip galima juos išspausti iš Konstitucijos teksto.
Dar galima suprasti reikalavimą, kad mažinant pensijas būtų išlaikomos pensijų dydžių proporcijos. Pensininkas nebedirba, neturi galimybių pagerinti savo padėties. Bet KT sako, kad tas pats principas turi būtų taikomos valstybės tarnautojų atlyginimams. Tad jei premjero Andriaus Kubiliaus atlyginimas buvo mažinamas 40 proc., reikėtų tiek pat mažinti mokytojų ir bibliotekininkų atlyginimus. O jei mokytojų algos mažinamos tik 5 procentais, nevalia daugiau mažinti premjerų ir kitų aukštų pareigūnų, tarp jų ir KT teisėjų, atlyginimų.
Tai absurdiškas reikalavimas, kuris fetišizuoja visiškai atsitiktinę, bet šiuo momentu galiojančią atlyginimo skalę. Vyriausybė yra ne kartą keitusios atlyginimų koeficientus, kartais juos didindama, kartais mažindama. Ir ateityje dar ne kartą keis, ypač jei sulauks rinkėjų mandato tai daryti.
Logiška KT interpretacijos tąsa priveda prie absurdiškumo. Jei reikia atstatyti atlyginimų dydžių proporcijas, reikia pirmiausiai atstatyti tų darbuotojų, kurie labiausiai nukentėjo. Tai atleistieji, nes jų atlyginimo koeficientas tapo nuliu. Jie turi atgauti savo darbą. Jei ypatingos krizės atveju negalima keisti atlyginimo proporcijų, juo labiau negalima, kai nėra krizės ir ūkis veikia normaliai. Tad Vyriausybė niekada negali keisti tarnautojų atlyginimų arba atleisti juos iš darbo.
Valstybė neturėtų kaitalioti pensijų dydžių. Vieną kartą sutvarkius pensijų sistemą, teisingai nustačius dydžius ir koeficientus, pensijos turėtų automatiškai didėti pagal kokį nors nustatytą vidutinių pajamų augimo ar infliacijos indeksą, ne politikų nuožiūra. Lietuva dar neturi nusistovėjusios sistemos. 2008 m. pensijos padidėjo net 30 proc. Jos ir didėjo per visą penkmetį nuo 2006 m. iki 2010 m., net įskaitant kai kuriuos dabartinius mažinimus. Kodėl 2008 m. pensijų lygis tampa teisingos pensijos kriterijumi? Betobulinant sistemą nei aukščiausias pensijų lygis, nei dabartinės proporcijos negali būti laikomos nekeičiamomis.
Reikia įvertinti galimas nutarimų pasekmes. Jei įsigalios principas, kad pensijos gali būti mažinamos tik laikinai, valdžia veikiausiai nedidins pensijų net ūkiui klestint, vengdama naštos, kurios nepaneštų per recesiją, jau nekalbant apie kompensacijų mokėjimą. Įplaukos į „Sodrą“ mažės, jei bus draudžiama mažinti dirbančiųjų pensijas, o tai gali priversti valdžią gerokai sparčiau vėlinti pensinį amžių. Tuo atveju vieni laimės, kiti pralaimės. JAV dirbančiųjų pensijos kartais mažinamos, o pensijos yra apmokestinamos, atsižvelgiant į individo pajamas.
Pensijų ir valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo klausimą turi spręsti rinkėjai politinėmis priemonėmis. Balsuodami prieš, jų nuomone, klaidas padariusią Vyriausybę, jie sukuria sąlygas klaidų pašalinimui. Bet KT ūkio politikos klaidas gali atitaisyti tik pats teismas. Panašiose bylose ateityje KT turėtų nurodyti Konstitucijos straipsnius, kurie suteikia Seimui ir vyriausybei teisę ir pareigą valdyti ūkį, ir pasakyti, kad nesikiš į kitų valdžių kompetenciją. Apmaudu, kad KT to nepadarė. Dar blogiau tai, kad savo nutarimą teisino itin silpnais argumentais, grindžiamais neaiškiu ir neišaiškintu proporcingumo principu, ir jais apribojo piliečių teises.