M.Garbačiauskaitė. Vargas su Bažnyčios įvaizdžiu: jie ir mes

Pastarasis didelis ir skausmingas pedofilijos skandalas dar kartą pabrėžė, kaip Bažnyčia yra nutolusi nuo viso likusio pasaulio. Bažnyčios nenoras tvirtai pripažinti savo klaidų, savigaila ir bandymas dėl savo nesėkmių apkaltinti žiniasklaidą, modernų pasaulį, iširusias šeimas bei mistines priešiškas jėgas tik dar labiau padidino šį atotrūkį.

Katalikų bažnyčia kurį laiką mėgino ignoruoti vaikų seksualinio išnaudojimo faktus. Popiežius Benediktas XVI ilgai nesiryžo tvirtai pasmerkti kunigų, tvirkinusių vaikus įvairiuose žemynuose. Keletą mėnesių Bažnyčios komunikacijoje tvyrojo chaosas su isterijos elementais. Popiežiaus aplinkos žmonės bandė apginti popiežių nuo menamo visuomenės ir žiniasklaidos puolimo. Lietuvoje kunigai antrino.

Po ilgo delsimo Bažnyčia vis dėlto nutarė reaguoti. Mašina įsisuko lėtai ir negrabiai. Kai galų gale Benediktas XVI prabilo, jo pirmieji žodžiai buvo ne mažiau keisti nei nekalbėjimas. Pontifikas sakė „esąs susisielojęs“ dėl to, kad kunigai tvirkino vaikus. Į tai susierzinusi pasaulinė žiniasklaida atkirto, kad Katalikų bažnyčia – tikra monarchija, popiežius elgiasi kaip valdovas soste, kurio galias jam patikėjo pats Aukščiausiasis, ir jokie nesklandumai nepaveiks jo valdymo laiko. „Tačiau tai paveiks Bažnyčios ir popiežiaus moralinį autoritetą. Jis gali būti visiškai prarastas, nes Vatikanas vis giliau grimzta į savigailą, apraizgytą sąmokslo teorijomis“, – drėbė įtakingas britų savaitraštis „The Economist“.

Kaltinimai dėl pedofilijos dangstymo prilygsta antisemitizmui?

Besistengdami apginti popiežių ir Bažnyčią nuo neigiamos viešosios opinijos, Vatikano aukščiausi asmenys persistengė. Keista buvo ir pareiškimų forma, ir turinys: greta apgailėtinų vogravimų apie puolamą Bažnyčią buvo dar labiau pagilintas katalikų ir žydų konfliktas. Benedikto XVI asmeninis pamokslininkas per Didžiojo penktadienio Viešpaties kančios liturgiją kaltinimus Bažnyčiai dėl kunigų pedofilų dangstymo palygino su antisemitizmu. Tuo baisiai papiktindami žydų organizacijas ir nukentėjusiuosius nuo dvasininkų seksualinio išnaudojimo.

Tiesa, netrukus, kilus triukšmui, Vatikanas nusprendė atsiriboti nuo Šventojo Tėvo namų pamokslininko išsakytų teiginių. Tačiau problema šiuo atveju yra ne tik komunikacinė, bet ir moralinė. Be to, kad tikinčiuosius ir nukentėjusiuosius nuo seksualinio išnaudojimo papiktino dygi ir lėta Vatikano reakcija, nemaloniai nuteikia ir tai, kad kai kurie iš tų skandalų yra artimai susiję su Benediktu XVI ir jo ankstesne veikla.

Vokietijos Miuncheno ir Freizingo arkivyskupija pripažino, kad 1980 metais tuometis arkivyskupas Josephas Ratzingeris leido apgyvendinti kunigų namuose vieną vaikų tvirkinimu įtariamą dvasininką, kol šis dalyvavo „terapijos“ programoje.

Po to dienraštis „The New York Times“ paskelbė, jog tuometinis kardinolas Ratzingeris 1990 m. nepašalino iš kunigystės kunigo, nuskriaudusio 200 kurčiųjų vaikų Viskonsine, JAV. (Tuomet J. Ratzingeris vadovavo Bažnyčios tarnybai, nagrinėjančiai seksualinio priekabiavimo skundus.) Po šio straipsnio popiežius vėl užsipuolė žiniasklaidą. Tikėjimo esą negalima įgąsdinti smulkmeniškais dominuojančios opinijos gandais, sakė jis.

Drąsina patys save

Airijoje tyrimo, kurio metu buvo tiriami kunigų seksualiniai nusikaltimai vaikams, rezultatai buvo paskelbti pernai lapkričio 26 d. Praėjo net keletas mėnesių, kol popiežius ryžosi plačiau paskelbti atvirą ir tvirtą Bažnyčios poziciją, kurios buvo tikimąsi nuo pat pradžių. Neseniai jis Maltoje, susitikęs su grupe asmenų, kurie vaikystėje nukentėjo nuo dvasininkų seksualinio išnaudojimo, ir „sugraudintas jų pasakojimų pažadėjo, kad Katalikų bažnyčia sieks patraukti atsakomybėn pedofilus kunigus bei imsis „veiksmingų priemonių“, užtikrinsiančių jaunuolių apsaugą nuo tokių incidentų“, pranešė Vatikano atstovai.

Nors šis pareiškimas buvo labai pavėluotas, pats Vatikanas čia pat gyrė bei palaikė pontifiką už jo „drąsų“ žingsnį. „Tokiems gestams tikrai reikia nemenkos drąsos ir visų pirma didžiulio nuolankumo. Šventasis Tėvas jiems ryžtasi, nes jis žino, kad Bažnyčia yra kitokia, negu ją šiandien bandoma vaizduoti […] Dėl to ir gėda bei skausmas, apie kuriuos popiežius vėl prabilo, nėra nei poza, nei apsimesta melodrama, bet teka iš popiežiaus širdyje išgyvenamos tikros kančios“, – rašė italų vatikanistas Vittorio Messori Milane leidžiamo dienraščio „Il Corriere della Sera“ publikacijoje, skirtoje popiežiaus išrinkimo metinėms ir su jomis sutapusiai popiežiaus kelionei į Maltą.

Labai savotišką ir konservatyvų Bažnyčios bendravimą atspindi ne tik jų skleidžiamų žinių turinys, bet ir pačios formuluotės, palyginimais bei įmantriomis retorinėmis figūromis, nusakančios pontifiko jauseną: „gilus sielvartas“, „širdyje išgyvenamos tikros kančios“, „ audros, sukeliančios baimę ir įsupančios Bažnyčios laivą dėl jos narių nuodėmių“, „nusiminimas „puolimo“ prieš Benediktą XVI“, „popiežius kalba apie žaizdas, atsivėrusias Kristaus kūne dėl vaikų seksualinio išnaudojimo, ir vaistų, kurie kartais gali būti skausmingi, jų išgydymui“, ir pan.

„Problema netgi ne celibatas, ir ne puošnūs kunigų iškilmių drabužiai, dar labiau pabrėžiantys atotrūkį tarp galingųjų ir galios neturinčiųjų. Problema yra ta, kad kardinolai ir vyskupai, valdantys Bažnyčios instituciją, gyvena už aukštų saugomų sienų. Kalbėdami apie moralės klausimus, jie iškelia bendruomenę (šiuo atveju Bažnyčią) virš individo ir laiko modernumą grėsme. Mes demokratiniuose Vakaruose, kritikuodami hierarchiją už jos šokiruojantį neveiklumą, visų pirma iškeliame individą. Jie Vatikane, peikiantys žiniasklaidą už tendencingumą popiežiaus atžvilgiu, labiausiai vertina bažnytinį susitelkimą. Tikra praraja. Mes nesuprantame jų. Jie nesupranta mūsų“, – rašo savaitraštis „Newsweek“.

Nuo pedofilų vaikai kenčia taip pat, kaip ir „netradicinėse šeimose“?

Vatikano bandymus apginti puolamą Bažnyčią, be abejo, nuosekliai palaikė ir Lietuvos kunigai. Bažnyčiai artimi žmonės neoficialiai kalbėjo, kad popiežiui esą nėra ko teisintis, nes savo poziciją dėl pedofilijos jis suformulavęs savo kovo 19 d. laiške Airijos tikintiesiems. Vis dėlto vėlokai, turint omenyje, kad Airijos pedofilijos skandalo išvados paskelbtos dar pernai lapkritį.

Lietuvoje radikaliausiai Vatikano poziciją atitarė Telšių vyskupas Jonas Boruta, viename savo velykiniame laiške tikintiesiems sutalpinęs ir popiežiaus užtarimą, ir laisvamanės žiniasklaidos, ir šiuolaikinės kultūros kritiką, ir naftalinu atsiduodantį pedofilijos žalos gretinimą su vaikų auginimu „netradicinėse šeimose“. Tik neaišku, ar vyskupas čia turėjo omenyje homoseksualų šeimas, ar vienišas motinas… Vienos lyties asmenų santuokos Lietuvoje lyg ir neįteisintos, tad galima spėti, kad buvo kalbama apie nepilnose šeimose augančius vaikus. Nejau iš tiesų Lietuvos katalikų bažnyčia taip prarado saiko jausmą, kad jau nebeapsiriboja aktyviai dalyvaudama „prastumiant“ tokius diskriminacinius ir Lietuvą Europoje liūdnai pagarsinusius teisės aktus kaip Šeimos koncepciją ar Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymą, bet su vienišomis motinomis augančius vaikus prilygina pedofilų išnaudotiesiems?

„Skaudžius ir klaidingus mūsų tikėjimo brolių – dvasininkų pasirinkimus, padarytus penkiasdešimties metų laikotarpyje, intensyviai šiuo metu reklamuoja laicistinė žiniasklaida, – rašoma vyskupo laiške. – Turime pripažinti, kad normos „nepaleistuvauk su nepilnamečiais“ nesilaikymas palieka sunkias žaizdas nepilnamečių sielose, tačiau taip pat gilias žaizdas vaikų sielose palieka tėvų suirusios santuokos, iširusios šeimos. Nesunkiai galime suprasti, kokias vaikų žaizdas paliko jų įvaikinimas taip vadinamosiose „netradicinėse šeimose“. Veidmainiška eskaluojant kunigų pedofilijos problemą nematyti, užmerkti akis prieš skaudžius nuopuolius šeimų gyvenime skatinantį „šiuolaikinį“ gyvenimo būdą bei šiuolaikinę kultūrą.“

Bendraudama su žiniasklaida Lietuvoje, Bažnyčia ir iki šio skandalo laikėsi gynybinės ir uždaros pozicijos. Į žurnalistų užklausas ji tarsi ir atsako, tačiau informaciją pažada pateikti po mėnesio ar pusmečio. Į susitikimus su iškiliais iš užsienio atvykstančiais dvasiškiais ar kitus renginius kviečiasi tik Bažnyčiai prijaučiančius žurnalistus ir labai baiminasi, kad jie užduos prelegentams ne tuos klausimus, kokių reikėtų. Atskiri kunigai vengia kalbėtis su žurnalistais apskritai, motyvuodami, kad žiniasklaida yra paviršutiniškas dalykas iš esmės. Per pamokslus – kaip kad Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje šv. Velykų išvakarėse – jie nei iš šio, nei iš to užsipuola žiniasklaidą – visų nuodėmių Lietuvoje kaltininkę.

Žiniasklaidą peikti ir kritikuoti visada paprasčiausia ir tai tampa netgi gero tono ženklu. Deja, tai niekur neatves. Ypač šiuo atveju, kai nukentėjusiuosius nuo katalikų kunigų piktino ne vien dvasininkų piktnaudžiavimo mastas, bet ir aukštų Vatikano pareigūnų žiūrėjimas pro pirštus į tokius atvejus bei mėginimai juos nuslėpti.

Pasak pedofilijos aukų, užuot nubaudę atsakingus kunigus ir pripažinę jų netinkamus veiksmus, aukšti Bažnyčios pareigūnai skundų dėl piktnaudžiavimo nelaikė rimtais ir dangstė nusikaltimus. Tik atvira, tvirta ir greita Bažnyčios pozicija į bet kokio tipo nusikaltimus gali padėti siaurinti prarają tarp Jų ir Mūsų bei paskatins apsivalyti pačią bažnyčią iš vidaus.