Šventoji aziopinė imperatorių Pu ir Hu (autorius turi galvoje Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir Kinijos lyderį Hu Jintao – red. past.) sąjunga – tai triušio ir smauglio draugija. Ji netrukus ir neišvengiamai baigsis mažojo rusų Pu-huizacija. Stengdamasi atrasti savus vasalus „artimajame užsienyje“, Rusija pati tapo artimuoju Kinijos užsieniu.
Kinija – tai tūkstančius metų savo individualiais keliais vaikščiojanti katė: pati savimi pasirūpinanti šalis, skirtingai nei Rusijos elitas neserganti nepilnavertiškumo kompleksais, juolab nesvajojanti apie jokią strateginę partnerystę su Rusija. Kinų elito požiūriu, kadaise baltaveidžiai barbarai iš Šiaurės sugebėjo priversti Viduriniąją Imperiją pasirašyti nenaudingas sutartis, todėl tuos popiergalius galima toleruoti nebent dėl nenutrūkstamo žaliavų srauto.
Santykiai su JAV, pagrindiniu ekonomikos partneriu ir politiniu varžovu, Kinijai dabar yra gerokai svarbesni nei su Rusija. Tik kai kuriems kompleksuotiems rusų politikams atrodo kitaip. Jie, paūmėjus depresijai, ima šaukti: „Mūsų ir kinų, kartu sudėjus, – net pusantro milijardo!“. Sėdėdami kinų vežėčiose, jie nepamiršta reikšmingai pagrūmoti apdžiūvusiu kumšteliu Amerikos pusėn. Tačiau į savo vežėčias šiais laikais kinai retai tepakviečia. Netgi prekiautojus nafta ar dujomis.
Atsirandanti pažanga Taivano klausimu skatina JAV ir Kiniją suartėti į Didžiojo dvejeto politinę-ekonominę paradigmą ir iš esmės keičia Kinijos karinį strateginį planavimą.
x x x
Karybos analitikai buvo didžiai nustebę, kai 2006-ųjų spalį Kinijos liaudies išsivadavimo armija (KLIA) netoli Rusijos sienų surengė lig tol precedento neturėjusias karines pratybas, kurios truko 10 dienų. Ekspertams nuostabą kėlė tai, kad 1000 km kariuomenės maršas sausuma Taivano problemos požiūriu neturi jokios praktinės reikšmės. Todėl drąsiausi iš drąsiausiųjų analitikų tąsyk užsiminė, jog pratybų scenarijus gali būti skirtas galimam kariniam konfliktui su Rusija.
Atsakydama į šį karinės galios demonstravimą, Rusijos vadovybė... kapituliavo daug metų trukusiose ūkinėse derybose ir pasirašė tokius susitarimus, kurių siekė KLR. Iš pradžių Kinijos lyderis Hu Jintao ir prezidentas Dmitrijus Medvedevas Kremliuje iškilmingai pasirašė „amžiaus sutartį“ (taip ją pavadino Medvedevas) – dvidešimties metų trukmės kontraktą, pagal kurį Rusija Kinijai patieks 300 mln. t naftos už bendrą 100 mlrd. USD sumą (arba po 50 US/bbl). Tačiau už tuos pačius pinigus dar teks nutiesti naftotiekį, kuris gali kainuoti iki 29 mlrd. USD, taigi tikroji naftos pardavimo kaina bus gerokai žemesnė. Galbūt netgi nuostolinga. Tačiau Rusijos energetiką kuruojantis vicepremjeras Igoris Sečinas ją vadina „teisinga“.
Vėliau buvo pasirašyta dar viena sutartis – „Rusijos Tolimųjų Rytų ir Rytų Sibiro bei Kinijos Šiaurės Rytų regionų bendradarbiavimo programa 2009–2018 metams“, kurioje numatyta apie 200 bendrų ūkinių projektų.
Ši programa numato, kad Rusija bendram naudojimui atiduoda naudingųjų gamtinių iškasenų versloves, iš kurių tiekiamos žaliavos Kinijoje bus gaminama geležis, varis, molibdenas, auksas, titanas, vanadis, sidabras, germanis, alavas ir kiti retieji metalai. Kinija pasirengusi statyti žaliavų perdirbimo gamyklas ir Rusijos teritorijoje – su sąlyga, kad jose dirbs Kinijos piliečiai. Pagal panašias schemas Kinijai pastaraisiais metais pavyko pasirašyti daugiau sutarčių su kai kuriais Afrikos šalių diktatoriais. Tiesa, Afrikoje buvo numatytos gerokai palankesnės sąlygos vietos darbo jėgai.
Kinijos ir Rusijos susitarimai numato išplėsti pasienio kontrolės punktų tinklą ir „stiprinti abiejų šalių bendradarbiavimą darbo rinkoje“. Vos pasirašius sutartį, Kinijoje buvo įkurta valstybinė kompanija, kuri valdys investicijas, skirtas žemės ūkiui, taip pat – nuomojant arba įsigyjant žemę Rusijos teritorijoje.
Taigi Kinija šiandien iš Rusijos gavo viską, kas jai gyvybiškai svarbu: licenciją devynerius metus siurbti strateginį Rusijos regioną, stabilų energijos išteklių tiekimą iš šalies, kurią jie rengiasi suvirškinti. Vargu ar licencijos turėtojas teiksis ateiti jos pratęsti pasibaigus galiojimo laikui. Kinų geostrategijos analitikai visiškai teisingai pabrėžia, kad „efektyvi svetimos teritorijos kontrolė per ilgesnį laikotarpį galų gale iškels prielaidas koreguoti geografines sienas.“ Nuo šiol Rusijos Tolimuosiuose Rytuose ir Rytų Sibire bus žaidžiama pagal kinų taisykles.
Visą straipsnį skaitykite žurnale „Kelias“.