Žinoma, gedulas suvirpina milijonų širdis. Tiesiog žmogiškai gaila tų 97 Lenkijos elito atstovų, kurių gyvybes nusinešė nelemtosios Katynės miškai. O kur dar jų artimieji, giminės, aplinkiniai... Gaila ne dėl to, kad tarp jų – valstybės vadovas, jo žmona, kurios motina Lidia esą kilusi iš Vilniaus apylinkių, daugybė kitų pirmųjų šalies asmenų, aukštų dvasininkų, karininkų ar šiaip lemtingą klaidą padarę lakūnai.
Bet juk lygiai taip gaila daugiau kaip 600 per galingą žemės drebėjimą žuvusių kinų, nes jie vargšai prarado ne tik savo vaikus, bet ir kalnų lūšneles, pragyvenimo šaltinius. Neįsivaizduojamai gaila Amazonės džiunglėse nukritusio lėktuvo keleivių, tarp kurių buvo žymių mokslininkų, šiaip vietos aborigenų su šeimomis.
Gaila tų, kurie kenčia ir dar kentės nuo visą šiaurės Europą aptraukusio iš Islandijos ugnikalnio ištryškusių pelenų šydo, lyg M.K.Čiurlionio paveikslo negandos sparnais apglėbusio mūsų galvas...
Bet gailestis ir užuojauta – silpnas pažangos variklis. Kaip sakoma, iš jų košės nevirsi. Net pačios pompastiškiausios atminimo ceremonijos baigiasi, ir viskas nugrimzta į užmarštį. Nemanau, kad Lecho Kaczynskio atminimas daugumoje lenkų širdžių bus išsaugotas taip ilgai, kaip kitų Vavelio pilies „gyventojų“ – Jogailos, generolo Vladislavo Sikorskio, Stepono Batoro, Adomo Mickevičiaus, Juzefo Pilsudskio, Tado Kosciuškos...
Išrinktas prezidentu 2005-ųjų spalį (II ture jis gavo 55 proc. balsų ir nedidele persvara nurungė D.Tuską) ir inauguruotas prieš pat šv. Kalėdas gruodžio 23-ąją, L.Kaczynskis, kaip rašė tuometinė spauda, „Lenkiją pasuko dešinėn“. Tą dešinė nebuvo tokia ryški, tačiau, lyginant su lygiai 10 metų viešpatavusiu ekskomunistu Alexandru Kwasniewskiu, tai buvo radikali tautinė kryptis.
Vokietijoje leidžiamas laikraštis „Ruskaja Germanija“ pastebi tris velionio prezidento ypatybes: neapykantą Rusijai, realybės nepaisymą ir meilę sau kaip svarbiausiam Lenkijos patriotui. Iš pradžių šie bruožai jam padėjo iškilti, bet paskui jie Varšuvai pradėjo trukdyti vykdyti pragmatinę politiką kaimyninių šalių atžvilgiu.
Netgi Berlyną, laikraščio nuomone, L.Kaczynskis mėgo ne daugiau už Maskvą. Būdamas Varšuvos meru jis iš kanclerio G.Schroederio reikalavo 30 mlrd. eurų kaip kompensacijos už sostinės sugriovimą II pasaulinio karo metais. Gavęs neigiamą atsakymą, prezidentas pagrasino, kad jo koja neįžengs į vokiečių žemę...
O štai V.Putinas neleido, kad su juo kalbėtų tokiu tonu. Netgi tą lemtingą rytą, kai įvyko katastrofa šalia Smolensko, į oro uostą „Severnij“ sutikti garbingos ES šalies delegacijos neatvyko joks aukštas Rusijos atstovas. Keletas čia skridusių FST pareigūnų pasuko sraigtasparnį atgal į Maskvą, nes virš apylinkių tvyrojo tirštas rūkas... Lenkijos valstybinę delegaciją buvo pasirengę sutikti tik apie 400 lenkų politikų ir kultūros elito atstovų, išvakarėse į Smolenską atvykusių specialiu traukiniu...
Užtat tris dienas prieš katastrofą V.Putinas nuoširdžiai ir su ašaromis akyse Katynės memoriale apkabino raudantį Donaldą Tuską. Į šią ceremoniją, kuri parodė Maskvos ketinimus normalizuoti santykius su Varšuva, L.Kaczynskio nekvietė, nes Kremlius jį laikė nesukalbamu – kaip, beje, ir Ukrainos vadovo V.Juščenkos ar Gruzijos prezidento M.Saakašvilio.
Sveikas patriotizmas tūkstančius kartų vertingesnis už politinį konformizmą. Tačiau nuolatinis L.Kaczynskio darytas akcentas į Lenkijos išskirtinumą kėlė ir Briuselio susierzinimą. Prezidentas V.Adamkus pasakojo, kad jis, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel paprašytas, naktiniame ES vadovų tarybos posėdyje įkalbinėjo Lenkijos vadovą atsisakyti mėginimų stabdyti Lisabonos sutarties priėmimą vien dėl to, kad Lenkijai joje esą numatomas antraeilis vaidmuo.
Nuo kitų metų liepos 1 d. Lenkija pradės pirmininkauti ES. Kaip rašė lenkų dienraštis „Parkiet“, tai Lenkijai atsieis apie 430 mln. zlotų arba 110 mln. eurų, o vien pasirengimas - daugiau kaip 130 mln. zlotų. Galbūt Varšuva norėjo padaryti viską, kad šios išlaidos sunkmečiu kaip nors atsipirktų, ir sustiprinti savo pozicijas Briuselyje...
Negalima atmesti minties, kad L.Kaczynskio tautinis radikalumas buvo susijęs ir su šiemet numatytais prezidento rinkimais. Šiaip jie turėjo įvykti spalį, tačiau po tragedijos prie Smolensko jie bus surengti ne vėliau kaip birželio 24-ąją, iki Joninių. Premjeras Donaldas Tuskas būtų išlikęs pagrindiniu velionio oponentu ir šiuose rinkimuose.
Jo vadovaujama valdančioji partija „Pilietinė platforma“ ir brolių Kaczynskių įkurta partija „Teisė ir teisingumas“ – pagrindinės varžovės, kelsiančios savo kandidatus. Du potencialūs pretendentai žuvo katastrofoje. Pastaroji partija, matyt, siūlys velionio brolį dvynį Jaroslawą, kuris tik 45 minutėmis vyresnis už Lechą ir būdamas premjeru bei po to brolį veikdavo kaip raminanti priemonė. Sakoma, kad Jaroslawo šansai visai neblogi, turint galvoje negreit atslūgsiančią velionio šlovinimo euforiją.
Dabar Lenkijoje daug kalbama apie solidarumą ir nacionalinę vienybę. Neaišku, kiek ji truks. Galbūt politinė konjunktūra prieš priartintus rinkimus tiesiog sunaikins tokius gražius ketinimus, ir tautinis susitelkimas bus pamirštas po savaitės ar mėnesio. Į Krokuvą susirenka daug lyderių, tarp jų Rusijos ir JAV prezidentai. Gal jie duos naują impulsą Lenkijos pakilimui. Gal jau sekmadienį Vavelio rūmuose bus sudėliotas politinis pasjansas. Kaip žais toliau Lenkija, daug priklauso ir nuo būsimo politinio elito.
Gerai, kad nelaimės sutelkia ir grūdina tautą. Tačiau dar geriau, kai ji ne tragedijų ir kataklizmų paskatinta, be ašarų akyse ir jų sukeltos euforijos pakyla naujiems bendriems darbams.