Gebelsas savo dienoraštyje užrašė, kad dabar rusai be abejonės suvers tą nusikaltimą vokiečiams. Jis neapsiriko, nes savo esme šie priešai nesiskyrė. Niurnbergo tribunole keletą dienų sovietai bruko šį kaltinimą naciams, tačiau sąjungininkai neišdrįso patvirtinti tokio falsifikato, ir kaltinimas buvo atmestas „pritrūkus įrodymų“. Katynė jau daugiau nei pusę amžiaus reiškia teisingumo priešpriešą melui. Vienoje pusėje – 21 768 nužudytieji, kitoje – pragmatizmas, abejingumas, slapukavimas.
Dabar į atmintį įrašoma Katynė-2. Pirmoji nusinešė Antrosios Respublikos karininkijos žiedą, o ši – Trečiosios Respublikos aukščiausią karinę vadovybę. Žuvo visų kariuomenės rūšių vadai ir vyriausiasis Lenkijos kariuomenės vadas prezidentas. Kas tai? Atsitiktinumas? Per tokius atsitiktinumus įsiklausantieji išgirsta lemties sparnų šnaresį. Kaip pasakė prieš kelias dienas Lechas Walensa, „tai ženklas, tai pagrūmojimas pirštu“. Ką galėtų pasakyti tikimybių teorija apie dvi Katynes? Turbūt tai būtų skaičius su begalybe nulių. Paaiškinimas yra toliau nei gali suvokti protas. Tačiau širdis siekia toliau, ir ji gali pajusti.
Tai ne pirma su Katyne siejama lėktuvo katastrofa. 1943 m. balandį Londone rezidavusios Lenkijos vyriausybės tremtyje premjeras Vladislavas Sikorskis, sužinojęs apie Katynę, pareikalavo Vinstono Čerčilio, kad šis kreiptųsi į Staliną pasiaiškinimo. Stalinas dėl to nutraukė santykius su šia lenkų vyriausybe, o vos po mėnesio su trupučiu lėktuvas su V.Sikorskiu nukrito kildamas iš Gibraltaro. Britų kontražvalgybai Gibraltare tuo metu vadovavo Kimas Filbis, garsus sovietų agentas, vėliau pabėgęs į Maskvą.
Pirmasis NKVD atsakomybę už žudynes Katynėje puse lūpų pripažino Michailas Gorbačiovas, vėliau Borisas Jelcinas perdavė dalį dokumentų apie žudynes Lenkijai. Tie dokumentai visada buvo saugomi genseko aplankale Nr.1. Tačiau 1990 m. Rusijos karinės prokuratūros pradėtas tyrimas buvo nutrauktas 2004 m. Didelė dalis svarbių dokumentų liko įslaptinti.
Nesulaukdami jokio atsako Rusijoje, nužudytųjų artimieji kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre. Lenkijos ir Rusijos premjerų apsilankymo Katynėje balandžio 6 d. išvakarėse teismas gavo Rusijos atsakymą į savo prašymą. Be visų keliolikos puslapių išvedžiojimų, jame tiesiai pasakyta: „Pasirodė neįmanoma gauti informacijos apie sprendimo sušaudyti konkrečius asmenis įvykdymą, nes visi užrašai buvo sunaikinti ir jų atkurti neįmanoma“. Tame rašte nėra žodžio „žudynės“. Jos vadinamos „įvykiais“. Mane jau 20 metų nupurto, kai išgirstu „sausio 13-osios įvykiai“. Pažįstamas stilius.
Štai taip. Dingo beveik 22 000 lenkų, ir neįmanoma pasakyti, kur. O kapai yra, ir prie jų kelios dienos po tokio atsakymo atsistojęs Rusijos vyriausybės vadovas Vladimiras Putinas skelbia, kad stalinizmo nusikaltimui pateisinimo nėra. Tai jis pareiškė oficialiai, o paskui išdėstė savo asmeninę nuomonę dėl žudynių motyvų: Stalinas esą keršijęs lenkams už pralaimėjimą 1919-1921m. kare, kada belaisvių stovyklose žuvo 32 000 raudonarmiečių.
Nežinia, iš kur jis ištraukė tą skaičių, nes istorikai kalba apie 18 000-20 000. Kad persvertų sušaudytų lenkų skaičių? Tais laikais siautėjo badas, šiltinė ir kitos epidemijos ne tik belaisvių stovyklose, bet ir apkasuose. Bolševikai puolė atkurtą Lenkiją, ir lenkai sumušė juos. O Stalino požiūrį į kareivius parodė Antrasis karas: pabuvęs nelaisvėje yra išdavikas, vertas kulkos arba Gulago. Kodėl V. Putinui atrodo, kad Stalinas kitaip žiūrėjo į 20 metų senumo įvykius? Be to, lenkai sumušė ne jį, o Michailą Tuchačevskį, sušaudytą 1937 m.
Kitas V. Putino slapukavimas buvo pareiškimas, jog negalima kaltinti rusų tautos šiuo nusikaltimu – lyg kas nors būtų ją apkaltinęs, - ir teisinimasis dėl dokumentų įslaptinimo neva dėl humanistinių paskatų – esą kaltieji turi palikuonių, giminių. Vadovaujantis tokia logika, visi žmogžudžiai ir prievartautojai turėtų būti įslaptinami.
Dėl įsivaizduojamų kaltinimų visai tautai kalčiausia turbūt atgailos baimė, netikėjimas, kad tik nusilenkęs gali pelnyti pagarbą, kad tik apsivalęs gali vėl didžiuotis savimi. Vakarų Vokietijos kancleris savo laiku Varšuvos gete nepuolė aiškinti, kuo VFR skiriasi nuo Trečiojo Reicho ir kad jis pats nuo jaunumės buvo antifašistas ir socialdemokratas. Vilis Brandtas atsiklaupė atgailaudamas ant geto grindinio.
Rusijoje iki šiol gaji nuomonė, kad Katynės žudynių kaltininkai yra naciai. Ne veltui Andžejaus Vaidos 2007 m. filmas „Katynė“ Rusijoje nebuvo rodomas. Pirmą kartą jį paleido į ekranus kovo 5 d. mažą auditoriją turinčiu kanalu „Kultūra“.
Tokia „pusiau tiesa, pusiau nutylėjimas“ gaubė Katynės žudynes, kai prie rūke skendinčio Smolensko „Severnyj“ aerodromo artėjo Lenkijos Prezidento lėktuvas.
Kaip man sakė Lietuvos civilinės aviacijos agentūros direktoriaus pavaduotojas Alvydas Šumskas, po aviakatastrofų visada kaltų pradedama ieškoti tarp žuvusiųjų. Tiesą atskleidžia pokalbių ir parametrų savirašiai, taip vadinamos „juodosios dėžės“. Jos ir turėtų paaiškinti, kaip lėktuvas galėjo nukrypti nuo tūptinės per 150 m į šoną ir nusileisti žemiau jos. Tūptinė yra lėktuvo leidimosi trajektorija, kuri atveda jį į nusileidimo taką.
Lėktuvo atstumą iki žemės papildomai rodo radioaukštimatis. Prietaisus stebi keturi įgulos nariai. Visi jie iš elitinio 36 transporto aviacijos pulko. Abu pilotai patyrę, jiems buvo po 36 metus. Leidžiantis tokiomis sąlygomis, dispečeris veda lėktuvą pagal prietaisus iki nusileidimo. Tačiau aukšti Rusijos pareigūnai patvirtino, kad buvo tokie neleistini nukrypimai nuo tūptinės.
Jie taip pat paskelbė, kad lėktuvas bandė leistis tris kartus, kol per ketvirtą bandymą užkabino medžius ir sudužo. Normali praktika yra po dviejų nesėkmių sukti į atsarginį oro uostą. Keistas elgesys su tokiais keleiviais lėktuve. Tuo tarpu atsargos pulkininkas Andrejus Muravjovas, tą rytą dirbęs dispečerinėje, interviu „Komsomolskaja pravda“ paliudijo, kad buvo tik vienas bandymas, pasibaigęs tragiškai. Tą patį tvirtino ir buvęs 36 pulko vadas pulkininkas Tomasz Petrzak. Jis taip pat sakė, kad visiškas savarankiškumas priimant sprendimus yra pilotų paruošimo sudedamoji dalis.
Pagal aviacijos taisykles, galutinį sprendimą priima lėktuvo vadas. O lėktuvų Nr.1 vėjavaikiai nepilotuoja. Jam patikimi ne pseudo VIP, kurie pinigais nusiperka kokias ypatingas sąlygas sporto klube ar „Siemens“ arenoje. Už to piloto nugaros visada būna tikrai Very Important Persons, kuriuos saugiai nuskraidinti yra pagrindinis uždavinys.
Tuo lėktuvu skrido ir Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Jis man detaliai papasakojo tą istoriją, kurios tiesioginiu liudininku buvo. Kadangi jiedu su L.Kačinskiu artimai bendravo, Lenkijos Prezidentas pakvietė V.Adamkų skrydžio metu sėdėti priešais jį. Salone kėdės taip perstatytos ir atgręžtos viena į kitą, kad būtų galima kalbėtis. Todėl mūsų prezidentas girdėjo ir matė viską, kas vyko tarp piloto ir L.Kačinskio.
Pilotas atėjęs nupasakojo sąlygas ir pranešė, jog leisis atsarginiame oro uoste Azerbaidžane. Lenkijos Prezidentas tik tiek paklausė, ar pasirūpinta transportu pervažiuoti į Tbilisį, ir gavęs teigiamą atsakymą, daugiau klausimų įgulai neturėjo. Be to, V.Adamkus iš Azerbaidžano į Tbilisį važiavo vienu automobiliu su Lenkijos prezidentu ir negirdėjo iš jo nė pusės žodžio dėl pilotų.
Štai tokia tiesa, kurią patvirtina sveikas protas. Kas imsis nurodinėti aukščiausios kategorijos pilotui? Na, Borisas Jelcinas tai esą daręs uždarytame dėl oro sąlygų „Heathrow“, bet visi žino, kad atsipūtęs jis ne visada būdavo adekvatus. Vėlgi, čia tik gandas.
Rusijos pusė, jau padedama ir lietuvių komentatorių, bando nukreipti atsakomybę įgulai ar keleiviams. Bet yra ir kitokių aiškinimų, pavyzdžiui, dėl galimo kalbos barjero tarp pilotų ir dispečerių. Pastarieji nemokėję angliškai, o lenkai silpnai kalbėję rusiškai. Dar sakoma, kad leidžiantis V.Putino ir D.Tusko lėktuvams buvo atvežta papildoma įranga priimti juos, o po to ji buvusi išvežta. Kas patikrins, ar tai tiesa, – juk tai karinis aerodromas.
Dėl paties lėktuvo gedimų įtarimų neišsakyta. Tai, kad Tu 154M pagamintas 1990 m., nėra rizikos faktorius. Kaip priklauso, pernai gegužę gamintojas Rusijoje atliko kapitalinį jo remontą. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad JAV Prezidento „Air Force One“ yra du „Boeing 747-200“, pagaminti 1986 m. ir eksploatuojami irgi nuo 1990 m.
Sekmadienį 10.40 drauge su Lenkijos atstovais Maskvoje pradėti tirti du lėktuvo savirašiai. Atidarius paskelbtas pirmas pranešimas, kad kasetės nušokusios – matyt, nuo smūgio, bet įrašai patenkinamos kokybės. Nekurkime kaltinimų – juk kalbame apie mirtį, geriau palaukime faktų.
Nesutarimai tarp Lenkijos prezidento ir premjero atsispindėjo ir Katynės 70-mečio paminėjime. Donaldą Tuską oficialiai pakvietė V.Putinas, o L.Kačinskis privačiu vizitu skrido po kelių dienų dar vienam renginiui. Bendra premjerų vizito gaida buvo tokia, jog praeitis neturi trukdyti šalių santykiams. V.Putinas kalbėjo apie užuojautą žuvusiems, bet nė žodžio apie kaltųjų atsakomybę.
L.Kačinskis buvo žmogus, kuris su neteisybe ir melu nebūtų taikstęsis net dėl lenkiškų kiaulių eksporto į Rusiją. Tokie žmonės nėra populiarūs. Dažnai taip būna, kad tik mirtis pravalo kelią jų žodžiams. Paskutinėje nepasakytoje Katynėje savo kalboje jis kvietė toliau eiti tiesos keliu ir „jokiu būdu nesitraukti“. Dabar jo žodžiai susijungia atmintyje su Katynės aukų atminimu ir skamba kaip priesakas iš anapus.
Rusijoje praėjusį sekmadienį žiūrimu laiku 21.20 val. ir šįkart per masinį Rusijos Pirmąjį TV kanalą buvo pakartotas A.Vaidos „Katynė“. To filmo, o gal ir kelių esamų dokumentinių filmų apie Katynę parodymas LTV padėtų mums labiau pajusti, kodėl tas žodis skamba kaip žaizda lenkui. Bendras išgyvenimas suartina ne tik žmones, bet ir tautas.
Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad drauge su Lenkijos Prezidentu žuvo jo principams pritariantys Lenkijos elito atstovai. Lyg ir turėtų atsirasti properša politiniame šalies gyvenime. Tačiau man atrodo, jog Katynė-2 Lenkijai taps ženklu, jog susivienijimas aplink ištikimybę pagrindinėms vertybėms, o ne turgaus interesai yra nulemtas šios šalies kelias.
Kažkada garsus JAV rašytojas Stivenas Kingas nusprendė pasitikrinti statistiškai, ar žmones globoja „angelas sargas“. Jis apskambino oro bendroves ir išsiaiškino, kad į skrydžius, kurie patiria katastrofą, dėl įvairiausių priežasčių neatvyksta gerokai didesnis skaičius keleivių, nei vidutiniškai. Atvirai pasakysiu, kad mane apstulbino sužinojus, jog tik penktadienio vakarą Prezidento dvynys Jaroslawas atsisakė skristi šeštadienio rytą. Priežastis – mama sunkios būklės ligoninėje. Ar tai svari priežastis, turint omenyje, kad galėjo planuoti jau šeštadienio vakarą sugrįžęs aplankyti ją palatoje? O gal „šeštas jausmas“ nėra vien metafora, o tik užslopintas sugebėjimas?
Neįmanoma įsivaizduoti, kokia bedugnė turėjo atsiverti Jaroslawui, atpažįstant brolio kūną Maskvoje. Kruviną savo paties kūno antrininką. Baigusį gyvenimą ten, kur po lėtai besisklaidančiu rūku guli lenkų kančia. Kažkodėl man atrodo, kad jis pratęs brolio kelią ir kandidatuos rinkimuose. Didis skausmas ir didžios netektys žmones užaugina, o menkos bėdos sugniuždo ir susmulkina. Ir visai nenustebčiau, jei tokios lemties dabar palytėti lenkai jį išsirinktų prezidentu.