Nepastebima baimės formacija, prie kurios atvirai nekimbama, apie ją net nekalbama. Tam tikroms aplinkybėms susiklosčius, jos anksčiau ar vėliau nebeliks. Jei esi pilkas ir neišsiskiriantis – būsi ištrintas iš atminties.

Tai dėsnis, galiojantis visiems. Nesvarbu, ar kiekvienam konkrečiam mąstančiam žmogui, ar verslo subjektui, taip pat visuomenei ir valstybei. Vienintelė galimybė gyventi kitaip – turėti ambicingą tikslą. Tik drąsus žmogus yra vertas galimybės atkreipti į save kitų dėmesį ir sulaukti pripažinimo. Tik drąsi įmonė geba mesti iššūkį apkerpėjusioms monopolijoms, rutinos kasdienybei, senajai tvarkai ir sukurti pasaulio reikšmės sėkmės istoriją. Tik drąsi, kad ir nedidelė, šalis, pasipriešinusi šio pasaulio galingiesiems, pelno kitų pagarbą. Toji pagarba yra tikresnė už viešai reiškiamą panieką ar netgi jos adresu plūstančius keiksmus. Panieką ir keiksmus paprastai siunčia tie, kurie patys pasmerkti būti nedrąsūs.

Vytautas Landsbergis, Nelsonas Mandela, Dalai Lama... Apple, IKEA, Toyota... Čečėnija, Tibetas, Baskų kraštas, Izraelis... Tai labai skirtingos sekos. Drąsa prieš baimę. Ryškumas vietoje pilkumos. Prieš du dešimtmečius nepriklausomybės bylą laimėjusi Lietuva politikų deklaracijose savo politikos paradigmą iš pat pradžių mėgino grįsti moralės ir drąsos principais. Iš paskelbtų XX amžiaus pabaigoje aktyviai veikusių politikų atsiminimų yra žinoma, jog 1990-aisiais Lietuvos nepriklausomybė buvo rakštis visiems: George‘ui Bushui Vyresniajam, Michailui Gorbačiovui, Francois Mitterandui, Helmutui Kohliui...

Atrodo, jog ta moralios politikos paradigma, kuri buvo pagrindinė prielaida Lietuvai tapti nepriklausoma šalimi, imama vis dažniau abejoti. Vis dažniau ir vis daugiau garbingų žmonių teigia, esą morali politika yra neleistina prabanga, nes už ją reikia brangiai mokėti. Ekonomikos terminais tariant, morali politika tėra iš anksto užprogramuotas nuostolis. Ar iš tikrųjų morali politika prieštarauja šalies klestėjimui ir gerovei? Atsakymas, pritaikius išskirtinumo sąlygą,– nebūtinai. O jeigu daugelio šalių politikų galvose pučia susitaikėliškumo mistraliai (šaltas vėjas nuo kalnų Prancūzijos pietryčiuose – red.) – netgi priešingai. Pasirinkus moralios politikos kelią, galima sukurti ne tik visiškai kitokios ekonomikos, bet ir klestėjimo pamatus.

Ką išloštų Lietuva, ne tik neprarandanti, bet ir toliau puoselėjanti moralios politikos principus (kitaip tariant, tokią savo išskirtinumo formą), ne tik žodžiais, bet ir kasdienėmis iniciatyvomis remianti viso pasaulio tautas, neturinčias savo valstybės? Gintų, tarpininkautų, padėtų išsaugoti jų kultūrinį bei istorinį paveldą, intelekto potencialą? Ogi tobulintų savo švietimo bei aukštojo mokslo sistemas (Baltarusijos humanitarinis universitetas – geras pavyzdys), ruoštų toms tautoms ūkio, politikos specialistus, organizuodama gausias konferencijas, plėtotų savo paslaugų ir transporto sektorių. Nuolatinio naujo pažinimo keliu turtintų savo nacionalinį intelektą.

Be to, šalis pasaulio žiniasklaidoje garsėtų kaip vieta, kurioje užtarimo ar diplomatinio tarpininkavimo gali ieškoti visi, kuriems tokios pagalbos reikia. Įgyvendindama šią misiją, ji galėtų pritraukti gausias investicijas iš visame pasaulyje veikiančių turtingų nevyriausybinių fondų. Maža to, dabar, būdama Europos Sąjungos ir NATO narė, Lietuva gebėtų užsitikrinti dar didesnį saugumą.

Stambaus į Rusijos rinką orientuoto šalies verslo lobistai tvirtina, jog „pragmatinė“ politika reikalinga Lietuvos verslui. Esą bus blogai Lietuvos verslui – bus blogai ir visai Lietuvai. Leiskite paklausti, kokiam verslui? Dažniausiai taip tvirtina tie jo atstovai, kurių asmeninė gerovė priklauso nuo Rusijos. Energetikai, pienininkai, trąšų gamintojai.
D.Radkevičius

Gerai pagalvoję ir pamėginę sąžiningai atsakyti, kodėl manome, jog tai nenaudinga, rasime atsakymą: dėl baimės ir godumo. Stambaus į Rusijos rinką orientuoto šalies verslo lobistai tvirtina, jog „pragmatinė“ politika reikalinga Lietuvos verslui. Esą bus blogai Lietuvos verslui – bus blogai ir visai Lietuvai. Leiskite paklausti, kokiam verslui? Dažniausiai taip tvirtina tie jo atstovai, kurių asmeninė gerovė priklauso nuo Rusijos. Energetikai, pienininkai, trąšų gamintojai.

Ilgametė „pragmatinės“ Lietuvos energetikos politikos pasekmė – sąskaitos, kurias už energijos paslaugas šiandien gauna šalies gyventojai, ir rusiškos gamtinės dujos, už kurias jau mokame brangiau nei vokiečiai. Jeigu tie milijardai, kurie per du dešimtmečius buvo išgarinti per neergonomiškų įrenginių kaminus ir nerenovuotų daugiabučių namų sienas susitaikant su „pragmatine vienintelio vamzdžio“ politikos koncepcija, būtų investuoti į taupymo technologijas bei alternatyvas, šiandien visa Lietuva būtų kitokia. Jeigu Lietuvos pieno gamintojai imtųsi gaminti išskirtinę produkciją, jie lengvai ją parduotų kitose šalyse. Maža to, savo gamybos pajėgumais nesugebėtų patenkinti tų rinkų, pavyzdžiui, Indijos, paklausos. Tiesą pasakius, daugelio Lietuvos ūkio sektorių pajėgumai yra tokie menki, kad neišgalėtų patenkinti paklausos vidutinio dydžio Vokietijos prekybos tinklo. Taigi 140 mln. gyventojų turinčios Rusijos rinkos patrauklumas tėra stereotipas. Lietuvai ji yra per didelė. Nekalbant apie kitas – Indijos ar Kinijos rinkas.

Jeigu Lietuvos verslas siūlys išskirtinius produktus, jie bus paklausūs be politinės konjunktūros korekcijų. Jie bus įdomūs rusams, nepaisant mūsų paramos ar rodomo supratimo čečėnų ar čiukčių separatistams.
Atrodo, jog „pragmatinės“ politikos poreikį kuria ta pati gulago baimė. Noras lygiuotis į kriminalinį nusikaltėlį, jį mėgdžioti, dainuoti „blatnas“ dainas. O vėliau policijai skųstis, neva tas nusikaltėlis tave nuskriaudė, apvogė. Galų gale piktintis policijai nutraukus tyrimą ir „nurašius“ jį į kriminalinių tarpusavio santykių aiškinimosi archyvą.

Darius Radkevičius (g. 1965), verslo konsultantas, sertifikuotas TOC (Apribojimų teorija) praktikas ir tiekimo grandinės bei pardavimų sprendimų ekspertas, leidėjas. Knygos „Dievas. Kvantinė fizika. Organizacijos struktūra. Valdymo stilius“ bendraautoris.