Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad visur ir visada reiškiasi tik dalis tautos, o ne visa. Tai ta dalis, kuri yra aktyvi, pilietiška ir kurios dėka vyksta visi pokyčiai. Jie eina į mitingus, jie dalyvauja šiukšlių rinkimo talkose, jie eina balsuoti, nes jie galvoja: „ O kas kitas tai darys, jei aš to nedarysiu?“
Didesnė dalis tiesiog laukia, kas įvyks, ir po to naudojasi permainų vaisiais. Juos galima nuvesti ir į ES, ir į SSRS – žiūrint, iš kur stipresnis vėjas pučia. Tokios yra visos žmonių visuomenės. Kad Baltijos kelyje stovėjo visa Lietuva tėra metafora. Dalyviai yra pasakoję, kaip iš jų „kvailysčių“ tą dieną šaipėsi karvių perkelti ėję kaimiečiai. Vieniems tai atrodė kvaila, kitiems trūko drąsos, treti tiesiog nepritarė laisvės idėjai. Neišdrįsęs atsistoti su kitais komunistų vadas Algirdas Brazauskas buvo su dauguma.
Jei nuo Vilniaus iki Latvijos sienos yra apie 200 km, o žmogui atsistoti petys į petį reikia apie 50cm, į vieną metrą galėjo tilpti ne daugiau kaip du žmonės. 200,000mx2žm.=400,000žm. Pridėkime dar 100,000, kurie gal stovėjo šalimais, gal kelias buvo kiek vingiuotas, - ir turėsime daugių daugiausiai 0,5 mln. Baltijos kelio dalyvių iš 3,7 mln. tuometinių Lietuvos gyventojų – 13,5 proc. Tiek pakako, kad pasaulį nustebintų mūsų ryžtas ir vienybė.
Kada į Vilnių 1991 m. kovą atvyko buvęs JAV Prezidentas Richardas Nixonas, jis kaip užkalbėjimą nuolat kartojo vieną žodį: „Cohesion“ (susitelkimas). Daug matęs politikas iš karto įžvelgė mūsų stiprybės šaknį. Tačiau geriausios galios negali būti sutelktos nuolat – sprintas ir maratonas yra skirtingi dalykai. Grįžus atgal į kasdienybę daugeliui atrodė, kad laisvę turime, ir tikslas jau pasiektas. Deja. Laisvės medį neužtenka pasodinti. Jį reikia nuolat prižiūrėti, kad nenuvystų ar neišeitų metastazėmis.
Kova už lygybę yra programinė socialdemokratinių partijų nuostata. Lietuvos socdemai, nuoseklaus jų politiko Aloyzo Sakalo žodžiais, nesilaiko tradicinės kairiųjų ideologijos, o remia įtakingų verslo struktūrų interesus. Pavyzdžiui, progresinių mokesčių įvedimo jie pradeda reikalauti tik atsidūrę opozicijoje. Ponas visada lieka ponas, nesvarbu, ar jis sovietinis, ar tautinis.
Sovietinis „elitas“, susitelkęs LKP, siekdamas pergalės rinkimuose, persivadino į LDDP, nes vadintis komunistu tada Lietuvoje reiškė pralaimėjimą. Vėliau jie prarijo LSDP, kad išplauktų į tarptautinius vandenis – Socialistų Internacionalą. Gausi nomenklatūrinė partijos dalis itin sėkmingai dalyvavo privatizavime, o partija tarnauja kaip instrumentas užvaldytam turtui ginti bei gausinti. Pakanka pažiūrėti į jų patriarchą, kuris visą gyvenimą dirbo valdiškoje tarnyboje, kaip pats sako, „tarnavo Lietuvai“, ir už tai aitvaras sunešė tiek gėrybių, kad ne tik anūkams užteks, - net galėjo sau leisti neimti algos.
Turint omenyje, kad pavadinimas nebeatspindi turinio, vargu ar keista, kad jiems turėtų būti nejauku bendrauti su tikru vakarietiškos socialdemokratijos išpažintoju. Štai A.Sakalas maloniai išsiųstas į Briuselį, Vytenis Andriukaitis savo laiku gavo rimtą įspėjimą, kai buvo išstumtas už borto. Kada Lietuvoje lankosi buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas, Lietuvos socdemai su juo nebendrauja. Ar ne keista, prisimenant, kaip politikai mėgsta pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose? Dar keisčiau tai atrodo žinant, kad šis Lietuvos bičiulis yra trečios kartos socdemas, buvęs ilgametis Islandijos SDP pirmininkas ir Socialistų Internacionalo veikėjas. Ir dar jis yra principingas komunizmo ir nomenklatūrinių, totalitarinių ideologijų priešas.
Ką bendro turi politiniai kaliniai ir tremtiniai, kitaip tariant, dabartiniai nepasiturintys pensininkai, su stambųjį kapitalą atstovaujančia dešiniąja ideologija? Ir ką jiems galvoti, kada Kauno konservatoriai parduoda elektrinę „Gazprom“, o šis dabar išrašo milijoninę sąskaitą mums apmokėti, o tie patys Garbaravičiai tampa rusų elektros pardavėjais Lietuvai? Bet tremtiniai yra aktyvūs nepriklausomybės gynėjai, ir Vytautas Landsbergis jiems simbolizuoja valstybingumą.
Deja, vakarietiškoje demokratijoje partijos kuriamos ne ištikimybės valstybei pagrindu, o piliečių grupių interesams ginti. Atrodo, kad iki šiol Tėvynės Sąjungoje žodis „pasitarti“ reiškia gauti pritarimą sprendimams, kurie nuleidžiami iš viršaus. Šią ligą savaime gali išgydyti pilietinė ir politinė partijos narių branda.
Tas pats liečia socdemus, kurie vis dar semiasi stiprybės iš sovietinės nomenklatūros paveldo. Kada partijoje neišvengiamai keisis kartos, galbūt toji virkštelė nutrūks.
O šiandien tūlas Vidmantas Žiemelis pabėga iš partijos ir vėl sugrįžta, prisiekdamas lojalumą, paskui vėl pabėga, nes jaučiasi laisvas žmogus, galįs rinktis, su kuo jam naudingiau. Geriau būti pirmu tarp atsitiktinių naujokų, kurių ir vertybės panašios: jie irgi „išdūrė“ Arūną Valinską, kuris savo populiarumu atitempė juos į seimą. Tai, kad išrinktas pagal sąrašą žmogus yra atsakingas prieš balsavusius už tą sąrašą, niekam nė motais.
Nė kiek nestebina, kad tokio veikėjo sūnus nuvaro į bankrotą nacionalinį vežėją LAL ir palieka Lietuvą be normalaus susisiekimo. Jam taip naudingiau. O šiuo metu opozicijoje esančiam socdemui Juozui Olekai smagiausia, kad dabar galės torpeduoti vyriausybės veiksmus per balsavimus seime. Jam atrodo naudingiau naudotis proga sumurkdyti oponentus. Nors dabartinėje situacijoje paversti vyriausybę neveiksnia tolygu valstybės griovimui.
Opozicija ir jos ruporai nuolat kala į galvą žodžių junginį „naktinė mokesčių reforma“. Lyg būtų įvykdytas neteisėtas suokalbis. Nuostabiai primena Michailo Gorbačiovo mėgstamą posakį „naktinis nepriklausomybės skelbimas“ apibūdinant Kovo 11 d. aktą. Šitą epitetą „naktinis“ Kremlius nuolat vartojo iki pat SSRS subyrėjimo. Žmonės tai priima negalvodami, jog buvo labai rimtų priežasčių skubiai įstatymu užfiksuoti nepriklausomybę ar skubiai sukurti įstatyminę bazę finansų griūčiai suvaldyti. Ne todėl, kad V.Landsbergį ar A.Kubilių tą vakarą kamavo nemiga.
Atrodo, kad opozicijai galima žala valstybei yra mažmožiai, palyginus su galima partine nauda. O gal juos į neviltį varo specialus valdžios turimas klausos aparatas, su kuriuo girdisi tik lojaliųjų balsai? Beje, šis aparatas Lietuvoje yra paveldimas visų valdžių.
Idėjiniu pagrindu įsisteigę Lietuvos liberalai neišlaiko išbandymų valdžia. Taip visiems norisi sėdėti partijos viršūnėlėje, kad kėdžių neužtenka. Teko pasidalinti į dvi partijas. Tada atsiskiriantis Liberalų Sąjūdis skelbė, kad nesitaikstys su Artūro Zuoko pirmininkavimu, kuris užtraukia gėdą partijai dėl kaltinimų korupcija. A.Zuokas nebe pirmininkas, tačiau jungtis atgal niekas neskuba: pritrūks kėdžių visiems. Nežinia, kurie liktų ant ledo be postų, todėl naudingiausia yra nerizikuoti.
Nedrįsdami kalbėti, tingėdami burtis, alergiški partijoms ir cirku laikydami rinkimus, žmonės prileidžia prie valdžios ne savo atstovus, o apsukrius naudos ieškotojus. Vietoj solidarumo su valdžia turime vyraujantį nepasitenkinimą jos abejingumu, korupcija, savųjų protegavimu. Ten, viršuje, vyksta gyvenimo šventė, o apačioje likę burnoja ne tiek dėl jų elgesio, kiek iš liūdesio, kad jie nepatenka į būrį draugų. Piktinamasi korupcija, tačiau kai A.Zuoką pričiupo dėl korupcijos, dauguma linksėjo galvas, kad meras geras, nes daug miestui padarė. Tas tiesa, jo įpėdiniai atrodo labai blankiai po jo. Tačiau vos ne visuotinai pateisinama, kad „imti“ galima, jei darai kažką naudingo. Juk dauguma ima, ir nieko gero nepadaro. Štai iš tokių nuostatų ir randasi valdžia, kokią turime.
Pirmoji neišmokta pamoka yra ta, kad mes nepadarėme savo vertybiniu pagrindu solidarumo tarp mažų tautų. Tai padėtų sustiprinti savo balsą ir Europos Sąjungos rėmuose, ir plačiajame pasaulyje. O antroji pamoka yra per dvidešimt metų iššvaistytas solidarumas tarp valdžios ir jos rinkėjų. Tačiau vis tiek visi esame šeima, ir susipykus kaltės reikia ieškoti abiejose pusėse.