Pabandykime įsivaizduoti pasaulio kultūros, filosofijos, meno, politikos, teatro ir muzikos istorija be šių asmenų. Sąrašas ilgas ir toli gražu nebaigtas. Bendro mūsų kultūros paveldo kūrėjai. Istorijos galiūnai. Gėjai. Lesbietės. Biseksualai.

Šiandien Lietuvoje bandoma vaizduoti, kad mūsų tauta irgi gali gyvuoti be dalies savo narių. Ne, klystu. Tegu jie sau būna, bet tik tegul tūno tyliai. Tegul „nesidemonstruoja“. Tegul viešai nerodo vienas kitam, ar viena kitai, meilės ženklų. Tegul nereikalauja „išskirtinų teisių“ ir neverčia „daugumos“ apie juos nors minutę pagalvoti. Spinta, kurioje jie ligi šiol dar slepiasi, pakankamai jau didelė ir patogi - tegul net nebando spintos durų rankenos klebenti.

Iš tiesų, kam gėjams reikštis? Kodėl taip atkakliai reikalauti teisės gyventi viešai? Juk jie nėra nei atvirai persekiojami, nei mušami, nei - kaip kokioje Ugandoje - varomi į kalėjimus ar į tremtį. Ne. Lietuva - Europos Sąjungos narė ir netgi „moralinė dauguma“ supranta, kad toje Sąjungoje antros Ugandos nebeįmanoma sukurti. Todėl gėjams net bus leista susirinkti Lietuvoje – mašinų stovėjimo aikštelėje, toliau nuo centro spūsčių ir valdžios langų, išskleisti valandai savo vėliavą, o po to tegul jie grįžta į savo spintą iki kitų metų pavasario.

Darius Sužiedėlis
20 metų po Sąjūdžio pažadų sugrąžinti Lietuvą į Vakarų kultūros pasaulį, dalis Lietuvos žmonių dar negali jaustis visaverčiais valstybės piliečiais, kai net Seimo nariai juos atvirai tapatina su vaikų tvirkintojais. Tuo tarpu neonaciai jau ne vienus metus savąją vėliavą neša per Lietuvos miestus ir renkasi be baimės.
Rašyti straipsnį paskatino ne nublukę ir vis desperatiškesni įbaugintos bei reakcinės „moralinės daugumos“ klyksmai: girdi, Lietuvos tradicinė visuomenė – ant išnykimo slenksčio. Kaip ir patys homoseksualai, ši visuomenės dalis visuomet buvo ir bus. Rašyti paskatino liūdesys, kurį sukėlė tikrosios daugumos, ir mano pažįstamų – demokratiškų ir tolerantiškų - draugų, politikų, visuomenės aktyvistų, buvusių Sąjūdžio veikėjų bei užsienio lietuvių (pagyvenusių, bet, deja, ir jaunų) spengianti tyla.

Tyla šios isterijos, politinio cinizmo, pilietinių teisių pažeidimų ir elementaraus žmogiškumo stokos akivaizdoje. Tyla prieš aiškią tiesą: dalis Lietuvos ir lietuviškos išeivijos žmonių privalo slėpti savo esminius bruožus, kad nesulauktų visuomenės pasmerkimo. 20 metų po demokratijos sugrįžimo į Lietuvą jie vis dar privalo maldauti savo išrinktų atstovų malonės ir leidimo susirinkti viešoje vietoje ir, duok Dieve, nors vieno policininko pagalbos užtikrinti minimalią apsaugą prieš galimus išpuolius.

20 metų po Sąjūdžio pažadų sugrąžinti Lietuvą į Vakarų kultūros pasaulį, dalis Lietuvos žmonių dar negali jaustis visaverčiais valstybės piliečiais, kai net Seimo nariai juos atvirai tapatina su vaikų tvirkintojais. Tuo tarpu neonaciai jau ne vienus metus savąją vėliavą neša per Lietuvos miestus ir renkasi be baimės.

Tyli politikos apžvalgininkai. Tyli „patyrusių demokratijų“ užsienio Lietuvių bendruomenių lyderiai. Tyli užsienyje padirbę ir kitokios politinės bei visuomeninės kultūros paragavę emigrantai. Tyli Lietuvos kultūros aukštuomenė, kurioje turbūt savo tikrąją „orientaciją“ slepia ne vienas menininkas. Tyli užsienyje pagarsėjusios mados pasaulio žvaigždės. Tyli europarlamentarai. Tyli sovietmečio disidentai ir Nepriklausomybės kovų žmogaus teisių kovotojai, ir pirmieji naujosios Lietuvos vadai. Tyli prezidentė. Tyli jie visi.

Išmokau tylėti ir aš, net gyvendamas tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos, nes nenorėjau sukelti „nepatogumų“ nei sau, nei savo šeimai. Nenorėjau, kaip kadaise apibūdino Grigorijus Kanovičius, būti už kompiuterio ekranų besislepiančių bailių „virtualiai žudomas“ DELFI portale. Įsivaizdavau, kad paremti žmogaus teises galima tyliai, vien per kokį „Facebook'ą“ skleidžiant informaciją apie kitokią gyvenimo realybę. Tyli tie mano draugai, bet ir mes tylime. Mes, kurie bijome pasakyti: taip, esu.

Gana.

Tylėjimas brangiai kainuoja. Kaip išmokau iš garbingų sovietmečio disidentų, tylėjimas prieš netiesą pamažu, bet nenumaldomai ardo tavo dvasią tol, kol vieną rytą pabudęs staiga suvoki esąs tos pačios netiesos tylusis rėmėjas.

Praėjusią vasarą po devynerių metų pertraukos lankiausi Lietuvoje. Atnaujinau senas draugystes, aplankiau buvusias darbovietes ir pamiltą Vilniaus senamiestį. Su artimiausiais draugais, žinoma, teko pasikalbėti apie savo šeimą, apie savo partnerį ir apie ilgai nueitą kelią iki „taikos sutarties“ su savimi pasirašymo.

Iš vieno seno bičiulio sulaukiau tokio klausimo: „Ar seksas tau toks svarbus, kad dėl jo verta kelti šitiek triukšmo ir sulaukti tiek problemų?“ Tokį pat klausimą galėčiau užduoti ir jam, ir visiems jums - o kaip jums, heteroseksualai, seksas? Ar jis yra sudėtinė Jūsų tapatybės dalis? Ar tik pasirinktas „gyvenimo būdas“, kurio, kaip kokios iš mados išėjusios šukuosenos, kaipmat galėtumėte atsisakyti, jei, tarkim, jis pasidarytų „nepatogus“ ar nepriimtinas vienai visuomenės daliai? O su meile kaip? Ar lengvai atsisakytumėte savo artimiausio žmogaus, su kuriuo gyvenate ištikimoje ir šventoje santuokoje, jei kokia save „dauguma“ pasikrikštijusi žmonių grupė tai meilei nepritartų?

Įsivaizduokite save tokioje situacijoje. Klausotės koncerto, arba vaikštinėjate parke prie jūros saulei leidžiantis, esate su žmogumi (žmona, vyru, draugu, drauge) ir siekiate susikabinti rankomis su artimiausiu jūsų gyvenime žmogumi. Tačiau staiga prisimenate – geriau ne. Pavojinga. Ką gi žmonės pasakys? Geriau nerizikuoti. Geriau palaukti, sugrįžti į namus, kur duris, langus ir langines galima uždaryti ir nebebijoti savo kaimynų smalsumo. Tokia ne tik Lietuvos, bet, deja, dar ir daugelio pasaulio šalių gėjų ir lesbiečių gyvenimo realybė.

Šiandien nė negalvoju kviesti savo ne lietuvio partnerio kartu aplankyti Lietuvą. Užsienyje sukūrėme visavertę ir pilnateisę šeimą, kurios teises kasmet vis daugiau šalių pripažįsta ir nekvestionuoja. Džiaugiamės savo šeimų, tėvų ir artimųjų pagarba ir meile mūsų sukurtai šeimai. O Lietuva, tiek jos pareigūnų ir išrinktų tautos atstovų žodžiais, tiek jos elito narių tylėjimu prieš diskriminaciją, aiškiai nurodo - jūs nelaukiami. Lietuva - ne jums.

Taigi, netgi po 20 metų Lietuvos nepriklausomybės mano, lietuvio išeivio, gyvenimas lieka padalytas į dvi dalis: džiaugiuosi ir didžiuojuosi laisve gyvendamas tolerantiškame krašte toli už Lietuvos ir už lietuviškosios išeivijos spengiančios tylos ribų, ir liūdžiu savo lietuviškąja dvasia, kuri niekuomet Lietuvos nenustojo mylėti ir kuri vis dar didžiuojasi kiekvienu Lietuvos laimėjimu, bet kuri liūdnai stebisi ir gėdijasi dabarties Lietuvos klaidžiojimais tamsoje.

O gal maža vilties prošvaistė artėja? „Baltic Pride“ renginys, jei iš tiesų jis įvyks Vilniuje šią gegužę, jau skatina ilgai lauktą viešą diskusiją apie gėjų ir lesbiečių padėtį Lietuvoje. Tokia diskusija visuomet buvo tokių eitynių tikslas - ir Niujorke, ir Europos didmiesčiuose praėjusiame šimtmetyje, ir šiandienos naujųjų ES šalių sostinėse. Eitynės už tiesą - sena tradicija. Kažin ką Petras Gražulis sakytų, jei žinotų, kad organizuoti eitynes už jo išlaisvinimą iš tarybinio kalėjimo padėjo išeiviai gėjai? Kad ir kiek jam ir kitiems būtų nepatogu, spintos durys Lietuvoje jau pravertos.

Ir dar svarbiau: gal eitynės įkvėps pakankamai drąsos ir solidarumo jausmo Lietuvos gėjams ir lesbietėms, dar tyliai kenčiantiems vidinę tremtį savojoje valstybėje, be baimės ištarti žodžius: taip, esu. Ištarti, ir iš naujo susipažinti su savo kaimynais, draugais, tėvais ir bendradarbiais. Ištarti, ir jiems parodyti, kad gėjai - priešingai kaip norėtų mus vaizduoti klykianti „moralinė dauguma“ - tai ne visuomenės šešėliuose besislepiančių, o šeimas kuriančių, kūrybinį gyvenimą puoselėjančių, kariuomenėse ir bažnyčiose tarnaujančių, miestams, šalims ir vyriausybėms vadovaujančių, parlamentuose balsuojančių ir tyliai bet oriai savo gyvenimu besidžiaugiančių pilnateisių piliečių junginys.