Beje, daugelis kalbėjusiųjų tvirtino, kad ši radikali LLRI pozicija nėra jų moksliniais tyrimais pagrįsta savarankiška nuomonė, o atstovauja tam tikrų ekonominių interesų grupę, kuri jau keletą metų siekia sukelti sumaištį miškų sektoriuje. Diskusijoje dalyvavęs Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas net pareiškė, kad jis žinąs šią sumaištį inicijavusių asmenų pavardes, tačiau, deja, nepanoro jų įvardyti.
Trojos arklio scenarijus
Tačiau, atrodo, kad LLRI sukeltas šurmulys tėra taktinis manevras, skirtas tikriesiems sprendimams pridengti. Tiesmukas miškų privatizavimas yra keblus dalykas. Juk nepradės, tarkime, Turto fondas raikyti miškų sklypais, o tuo labiau neparduos jo it kokių rąstigalių itin valstybės miško trokštantiems asmenims. Reikia sugalvoti tokį būdą, kuris nesukeltų visuomenės ir miškininkų aistrų. Ir toks būdas surastas.
Kol buvo pliekiamasi su LLRI dėl jų išsakytos radikalios pozicijos miškų privatizavimo ir valdymo klausimu, klastingos iniciatyvos ėmėsi Ūkio ministerija. Dangstantis Saulėlydžio komisijos sprendimais Vyriausybei skubos tvarka yra teikiamas Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo pataisų paketas. Tarp daugybės neesminių šio įstatymo pakeitimų riogso vos ne Trojos kumelė – supaprastintas valstybės ir savivaldybių įmonių pertvarkymas į akcines bendroves.
Nors minėtose įstatymo pataisose nė žodžiu neužsimenama apie miškų privatizavimą, tačiau nesunku įspėti, kad jos skirtos būtent miškų urėdijoms. Taigi priėmus šias pataisas valstybinius miškus jau valdytų ne vien urėdas – vienasmenis pareigūnas, – o valdyba, kurioje atsirastų ir miškų privatizavimu suinteresuotų asmenų. Beliks „teisingai orientuoti“ valdyboje esančių valstybinių institucijų atstovus ir palankūs sprendimai bus garantuoti. Tarkime, sprendimai dėl perdirbėjams palankių medienos pardavimo kainų ir taisyklių ar galimybių parduoti medieną nenukirstu mišku neva šitaip taupant valstybės lėšas ir pan.
Intriguojanti eiga
Grėsmę valstybiniams miškams minėtojo įstatymo pataisose įžvelgė ir Seimo Aplinkos apsaugos komitetas. Todėl atsiranda „patobulintas“ įstatymo projekto variantas, kuriame numatomos papildomos aplinkybės, turinčios apsaugoti miškų urėdijas nuo jų pertvarkymo į akcines bendroves. Teigiama, kad valstybės įmonė privalo patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti turtu, kuris pagal įstatymus gali būti tik valstybės nuosavybė. Valstybiniai miškai ir juos valdančios urėdijos būtent ir atitinka šį kriterijų. Atrodytų, visuomenė ir miškininkai gali ramiai miegoti – valstybinė miškų nuosavybė išsaugota.
Tačiau po tokios valstybinių miškų apsaugos kažkam Vyriausybėje ramiai nesimiega. Kai kurie požymiai byloja, kad nerimsta būtent premjeras. Todėl kovo pradžioje Ūkio ministerijoje dar kartą „tobulinamas“ Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo projektas, kuriame minėtasis valstybinių miškų apsaugos punktas išnyksta. Būtent šiam įstatymo pataisų variantui ir ketina artimiausiu metu pritarti Vyriausybė. Po to, žinoma, intrigų kamuolys persikels į Seimą.
Krenta į akis dar vienas dalykas. Iniciatyvos įsiterpti į valstybinių miškų valdymą ypač suaktyvėjo ir tapo gerokai klastingesnės po to, kai abi kojas į šalies medienos perdirbimo pramonę įkėlė pasaulinio garso švedų baldų koncernas IKEA, įsigydamas medienos plokščių gamybos įmonę Kazlų Rūdoje. Negi šio koncerno atstovų, įžūliai nurodinėjusių dar Gedimino Kirkilo vadovaujamai Vyriausybei, kaip turi būti valdomas valstybinių miškų sektorius, įtaka jau tokia didelė, kad gali tampyti nematomas gijas ir pastarojoje Vyriausybėje.
Po Skandinavijos bankų visagalybės tokie dalykai turėtų tarsi ir nestebinti. Tuo labiau, kad IKEA baldų koncerno įkūrėjas ir vadovas Ingvaras Kampradas neseniai buvo paskelbtas turtingiausiu europiečiu, valdančiu 22 milijardų dolerių vertės turtą. Taigi nežinomi ne tik Viešpaties, bet ir minėtojo baldų koncerno atstovų ir lobistų keliai Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje.