Išrinkus Ukrainos prezidentu poną V.Janukovyčių, buvo galima prisiskaityti visokių antraščių, lyg ir signalizuojančių apie spėjimus - į kurią pusę dabar, Vakarus ar Rytus/Rytus ar Vakarus (subtiliuose posovietiniuose kraštuose paminėjimo eiliškumas neabejotinai irgi yra „semantinis“)? Arba - kokiomis proporcijomis tomis pat kryptimis?
Maždaug taip pat akylai buvo sekami pirmi Ukrainos prezidento vizitai. Pirmas - į Briuselį... Ir iškart - į Maskvą. Lyg ir pagrindinė tema Maskvoje - gamtinių dujų kaina (nuo dabartinių 305 iki 205-210 dolerių už tūkstantį kubinių metrų), bet mintyje - kas? Ieškoma, ieškoma ženklų, nurodančių, kad - štai, atgal į savų glėbį. Juk pasakė prieš išvykdamas ponas prezidentas, kad šis vizitas reikš esminį posūkį ir tarpvalstybinių santykių pasikeitimą visose srityse. O jau nuvykęs pakartojo, kad jo tikslas - iš esmės pakeisti dabartinius Rusijos ir Ukrainos santykius, apie ką svajoja Ukrainos ir Rusijos tautos.
Tą patį mandagia diplomatine kalba sakė ir jo kolega ponas Dmitrijus Medvedevas, užsiminęs apie “juodą juostą”, kuri esą jau baigėsi. Tiesa, Ukrainos prezidento vizito rangas pažemintas nuo oficialiaus iki darbinio. Pasak rusų interneto dienraščio “grani.ru” pasitelktų neoficialių šaltinių Kremliuje, tai - dėl to, kad pirmo užsienio vizito prezidentas V.Janukovyčius vis dėlto vyko į Briuselį.
Taigi, apie glėbius. Prezidentavimo kadencijai persiritus į antrą pusę, ponas V.Juščenka viename interviu pastebėjo, kad ukrainiečiai - ne „choholai“ ar dar kokie nors panašūs, bet visavertė tauta ir lygiateisė bet ko partnerė. Sunku pasakyti, ar pats ponas V.Juščenka aiškiai suvokė balansuojąs tarp minimalios sėkmės galimybės ir fatalizmo, tačiau, pavadinkime, ukrainietiškumo įtvirtinimo darbą jis dirbo stebėtinai intensyviai, net beatodairiškai.
Kai kurių dvidešimto amžiaus istorijos aspektų išryškinimas (Golodomoro priežasčių tyrimas, Ukrainos herojų vardų suteikimas Ukrainos sukilėlių armijos bei Ukrainos nacionalistų organizacijos lyderiams Romanui Šuchevičiui ir Steponui Bandūrai), pastangos įtvirtinti Ukrainiečių kalbą kėlė audringą reakciją ir Ukrainoje, ir už jos ribų.
Nepaisanrt visko, ponas V.Juščenka veikė, galima skyti, beatodairiškai. Įdomiausia, kad tuometiniam prezidentui užteko vienos kadencijos ne vien įtikinti ne taip jau mažai žmonių šalies viduje ir užsienyje, kad su Ukraina reikia ir reikės skaitytis. Net Kremliui užteko tų penkerių metų, kad suprastų Kijevo emancipacijos pasekmes ir net savaip nusiramintų. Po pakankamai dramatiškų praėjusių metų ir skausmingai pergyventos olimpinės komandos nesėkmės Vankuverio olimpiadoje Rusija, atrodo, vis labiau linkusi užsiimti savo reikalais. Pagaliau. Ir nuo nuoskaudos galų gale pavargstama, Rusų žiniasklaidoje prieš antrą Ukrainos prezidento rinkimų turą šmėkštelėjo žinutė apie tai, kad dar neaišku, kas Maskvai geriau - V.Janukovyčius ar Julija Tymošenko.
Dabartiniame kontekste nebe taip svarbu, į kurią - Briuselio ar Maskvos - pusę su pirmu vizitu patraukė prezidentas V. Janukovyčius. Gali būti, stoja atsargios, be iliuzijų analizės laikas. Turi ką veikti ne tik Kijevo politinės analizės centrų politologai ir analitikai, pasirodo, ir prancūzų ar vokiečių žiniasklaidai gali rūpėti šiaip jau Ukrainos vidaus klausimai. Panašu, jog ir dabartinis prezidentas supranta, kokią šalį iš tiesų gavo. Todėl neskuba ir prieš sakydamas pasveria. Nes, pirma, statusas įpareigoja (tarkime, tai ne tiek svarbu), antra, net būnant ne Kijeve tenka dėlioti koalicinės daugumos reikalus.
Rusų interneto dienraščiui „Polit.ru“ komentuodamas sitaciją, kuomet Ukrainos rada atstatydino ministrę pirmininkę J. Tymošenko, Kijevo politikos ir konfliktų tyrimų centro direktorius Michailas Pogrebinskis pažymėjo, kad atleisti premjerę balsų pakako, bet suformuoti naują daugumą - ne. Kai/jei dauguma bus, tai tikrai ne gelžbetoninė, ir tai galima laikyti ukrainietiškos politikos stiliumi (tiesą sakant, nelabai besiskiriančiu nuo daugelio kitų vidurio ir rytų Europos šalių).
Bet kuriuo atveju dėstosi naujas, kol kas nelabai aiškus politinių jėgų pasjansas, apie kurį galima galvoti ką nori, tačiau kažkokie staigūs „posūkiai“ ar „virsmai“ neįmanomi. Interviu Kijevo dienraščiui „Denj“ Sociologinių ir politologinių tyrimo centro „Соціовимір“ direktorius Sergejus Taranas pastebėjo, kad nauji rinkimai nenaudingi beveik niekam, todėl jų būtų griebtasi nebent kraštutiniu atveju.
Ponią J.Tymošenko beveik visi apžvalgininkai vertina kaip perspektyvią opozicijos lyderę, ir ji jau pasirūpino, kad prezidentui važinėjantis su pirmais vizitais išliktų viešojoje erdvėje. Beje, kaip ir ponas V.Juščenka, savaitgalį lankęsis Lvove dar sykį pabrėžęs, jog ukrainiečiams reikia laisvos, stiprios ir teisingos Ukrainos, ir kritikavęs prezidentą V.Janukovyčių dėl vizito Maskvoje stiliaus ir ketinimo atšaukti sprendimą suteikti Ukrainos herojų vardus S.Banderai ir R.Šuškevičiui.
Gyvenimo įvairovės skirtumus Ukrainoje ir Rusijoje savaip atspindi sociologija. Ukrainos savaitraštis „Zerkalo Nedeli“ straipsnyje „Rusija-Ukraina: ideologinis perkrovimas?“ pateikė abiejų tautų viena kitos vertinimo statistiką. Rusiją gerai vertina 93 proc. ukrainiečių, tarp rusų palankiai atsiliepiančių apie savo slavišką kaimynę yra 52 proc. ir net 37 proc. rusų Ukrainą vertina prastai.
Šiaip daug ką paaiškinanti aplinkybė ta, kad V.Juščenkos prezidentavimo laikais Ukrainos žiniasklaidoje apie Rusiją buvo atsiliepiama įvairiai, Rusijoje apie Ukrainą - blogai arba nieko (taip pavadinta ir ką tik paminėto straipsnio viena paantraščių). Išskyrus opozicinę ir liberalią spaudą, kurios dalis visame rusiškos žiniasklaidos sraute vis dar niekingai maža.
Ar kam nors kur nors reikia priešiškumo Rusijos ir Ukrainos santykiuose? Šiuolaikiniame pragmatiškame pasaulyje taip galvoti juokinga. Joks blaiviai ir pragmatiškai nusiteikęs politikas bet kurioje pasaulio šalyje neprieštaraus V.Janukovyčiaus pastangoms pagerinti Ukrainos įvaizdį Maskvoje. Tą įvaizdį buvo nusiteikęs gerinti ir ponas V.Juščenka, bet turėjo svyruoti tarp čia jau paminėtų trapios sėkmės ir fatalizmo. Ukrainiečiai - tauta arba ne.
Kovo pradžioje Amerikos dienraščiui „The Washington Post“ rusų politologas Dmitrijus Oreškinas sakė, jog Rusijos politinis elitas ir stambus verslas iš prezidento V.Janukovyčiaus tikisi daugiau, nei šis gali duoti. Praėję penkeri metais nuvylė Vakarus ir jie kažkokių ypatingų iliuzijų nebepuoselėja. Gali būti, dabar ateina eilė nusivilti Maskvai, nes ponas V.Janukovyčius tiesiog neturės kitos išeities kaip būti būtent proukrainietšikas prezidentas (ne prorusiškas ar provakarietiškas).
Kalbama ne vien apie humanitarinius „niekus“ - už dabartinio Ukrainos prezidento stovintys verslo magnatai Vakarų rinkomis dabar suinteresuoti labiau nei prieš penkerius metus. Be to, kaip pastebi Kijevo valstybingumo ir demokratijos instituto direktorius Ivanas Lozovojus, konkurencija su Rusijos verslu Ukrainos verslininkus gerokai išvargino.
Prieš vykdamas į Maskvą, ponas V.Janukovyčius skelbė, kad mėgins atkalbėti Maskvą nuo dujotiekių Nord Stream ir South Stream statybos aplenkiant Ukrainą, nes pastatyti vamzdynai trukdytų vystytis Ukrainos gamtinių dujų transportavimo sistemai. Kaip ir stoja gal banalus, bet pragmatiškai teisingas derybų metas. Ukrainiečių su rusais - kaip ir visų kitų su visais kitais.