Sakote, tokių dabar nedaug? Jų ir buvo nedaug. Kiti, geriausiu atveju, pritarė ir palaikė. Nemažai buvo ir raginusių išsiskirstyti, įtikinėjusių, kad jokios nelaisvės nėra, kad niekas čia nesijaučia okupuotas... Dar daugiau buvo išlaukusiųjų. Tokie pirmieji suskubo pasinaudoti tinkamomis progomis ir atkovotos laisvės galimybėmis.
Dabar, atėjus 2010-iesiems, jau turime jaunąją kartą, užaugusią po Kovo 11-tosios. Įdomu ką jie mąsto apie šį Lietuvos istorijos lūžį? Pamąstyti ir išsakyti savo mintis šia tema neseniai jaunus žmones paskatino Vytauto Landsbergio fondas (VLF).
Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui prof. V.Landsbergiui 1991 m. kovo 11-ąją įteiktos Norvegų tautos taikos premijos pagrindu įkurtas fondas, jau 19 metų savo lėšas skiriantis neįgalių vaikų gydymui bei remiantis jaunuosius menininkus ir mokyklas, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga Vilnijos krašto mokyklose surengė rašinių konkursą „Ką gera man davė Kovo 11-oji?“
Tik iš vadovėlių ir savo tėvų bei senelių pasakojimų apie gyvenimą Lietuvoje iki Kovo 11-osios žinančių, mūsų jaunosios kartos atstovų rašiniuose Kovo 11-oji – aiški skiriamoji riba tarp pavergtos ir laisvos Lietuvos: „Kovo vienuoliktosios rytą prabudome kalėjime, o miegoti jau nuėjome laisvi, išdidūs ir nepriklausomi,“ – apie dieną, kurią nė nebuvo dar gimusi, rašo 8-okė Loreta Milto iš Lavoriškių pagrindinės mokyklos.
Iš didelio pluošto atrinktuose geriausiuose 27-eriuose rašiniuose svarbiausia vertybe, kurią davė Kovo 11-toji, pripažįstama laisvė: laisvė keliauti, tikėjimo, žodžio ir veiksmų laisvė, kūrybinė laisvė, laisvė rinktis norimą mokslą, prekę, amatą, gyvenimo kelią...
Tačiau greta džiaugsmingų laisvės teikiamų galimybių, suklusti verčia netikėtai jaunų žmonių lūpomis prabylantis rūpestis dėl to, ko Kovo 11-toji nedavė. 10-tokė Aurelija Blažytė pasakoja:
„Užsukau į pirmą pasitaikiusią kavinę, atsisėdau prie lango... Priėjusi padavėja padavė valgiaraštį. Nustebau, kad jis anglų kalba. Paklausiau, ar negalėčiau gauti valgiaraščio lietuvių kalba. Padavėja nustebo, bet padavė tai, ko prašiau. Gerdama kavą ir žiūrėdama pro langą, netikėtai pastebėjau, kad visų aplinkinių kavinių ir parduotuvių pavadinimai anglų kalba. Keista... Jau po mėnesio minėsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, o į Lietuvą neįtikėtinu greičiu veržiasi vakarietiška kultūra, svetima kalba... Liūdna... Primena sovietmetį, kuomet visi pavadinimai ir užrašai buvo rusų kalba.
Ką man davė Kovo 11-oji? Juk atsisakome savo savitumo, išskirtinumo. Tai dėl ko taip ilgai kovojo mūsų tėvai ir seneliai? Juk renkamės svetimą kalbą, televiziją, šventes... Vis dėlto skirtumas yra! Anksčiau mums prievarta buvo brukama slaviškoji kultūra, o dabar – patys renkamės vakarietišką mąstymą. Anksčiau priklausėme Tarybų sąjungai, o dabar?... Europos sąjungai“.
Susirūpinimas mūsų tautinės savasties pagrindu – kalbos likimu – sklinda ir iš Lavoriškių pagrindinės mokyklos 9-tokės Aistės Indrašiūtės žodžių:
„Didžiuojuosi, kad turime tokius prasmingus valstybės simbolius: Tautišką giesmę, Vytį, trispalvę vėliavą. Tik norisi, kad visi suprastų – kalba yra ne mažiau svarbi valstybės pamato dalis. Malonu žinoti, kad esam Baltai ir kalbam mažiausiai nuo prokalbės nutolusia kalba. Jau vien dėl išnykimo grėsmės turim tausoti ir gerbti kalbą. Juk tiek amžių protėviai ją taip mylėjo, tad stenkimės, kad tokia graži kalba neišnyktų ne tik iš rašytinių šaltinių, bet ir iš mūsų lūpų“.
O štai 9-okės Justinos Basarevskos žodžiuose jau girdime ne tik vertinimą, bet ir kaltinimą mums, vyresniesiems: „Kovo 11-oji man davė viską. Gaila, kad dauguma šiuolaikinių jaunuolių nesupranta šios sukakties svarbos. Gaila, kad vyresnioji karta nesugebėjo įdiegti mumyse patriotiškumo jausmo. Liūdna, kad mums nesuvirpa širdis, išgirdus Tautišką giesmę.“
Tai jau rimtas pavojaus signalas iš Vilniaus rajono Buivydiškių pagrindinės mokyklos 9-os klasės tiesiogiai mūsų nepriklausomos Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijai, pirmenybę teikiančiai kosmopolitinei švietimo strategijai ir vis mažiau vietos paliekančiai mūsų vaikų širdyse etninei kultūrai, tautiškumui ir pilietiškumui.
„Dauguma jaunimo netgi nekenčia lietuviškų dainų. Manome, kad klausydami angliškų dainų esame „kieti“, pamirštame, kad esame lietuviai, kad turime savus papročius, savą muziką, netgi švenčiame nelietuviškas šventes ir apie tai nesusimąstome“ – apgailestauja Justina Basarevska.
Skaudžių istorinių sukrėtimų patyręs Vilnijos kraštas seniai šaukiasi didesnio Lietuvos Respublikos valdžios dėmesio. Kartais net susidaro įspūdis, tartum čia gyvenančius laisvos Lietuvos piliečius vengtume įtraukti į savo Tėvynės gyvenimą, tartum jau iš anksto būtume juos atidavę kitam kraštui, kitai kalbai ir kitai tautai...
„Mūsų šeimoje nėra minties bėgti į kitas šalis, ten ieškoti laimės ir pinigų. Mums gražiausia ir geriausia Lietuvoje. Čia mūsų artimieji, giminės, draugai. Čia mūsų tėvų ir protėvių žemė. Čia mūsų Tėvynė, kitur jos nerasime... Mes namuose kalbame lenkiškai, bet visi keturi vaikai mokomės lietuviškoje mokykloje, nes norime geriau išmokti valstybinę kalbą. Juk gyvename ir gyvensime Lietuvoje. /.../ Pernai, Vasario 16-ąją, pasiuvome ilgą, ilgą juostą, trispalvę, kaip mūsų Vėliava, ir ja apjuosėme mokyklą“ – rašo viena iš konkurso laureačių Daiva Mežonytė, Eitminiškių vidurinės mokyklos Sužionių skyriaus, 9 klasės mokinė.
Patriotais negimstama. Tik valstybės pastangos, nukreiptos į Lietuvos vaikų protus, širdis ir sielas juos padaro lietuvių tautos dukromis ir sūnumis. Jei tokių pastangų nėra – savo vaikus atiduodame kitoms kalboms, kitų spalvų vėliavoms ir kitais garbės ženklais pažymėtoms šalims. Kovodami už Lietuvos laisvę, priešindamiesi svetimųjų priespaudai ir smurtui – buvome savimi. Peržengę Kovo 11-osios slenkstį ir užlipę ant laisvės pakylos, leidome sau užsimiršti, patikėję, kad kova jau baigta...
Tad už ką gi kovojome? Troškome laisvės būti savimi savo protėvių žemėje. 1990-aisiais laimėjome, nes tarp mūsų dar buvo tokių, kurių sielose laisvės dvasia niekada ir nebuvo užgesus. Kad ir kokia būtų priespaudos galybė, visuomet būna laisvų savo dvasia žmonių, kurių neįstengia palaužti jokia prievarta...
Laisvi buvo sukilėliai, laisvi buvo knygnešiai, laisvi – Lietuvos partizanai ir pogrindinės spaudos leidėjai, laisva – Laisvės lyga ir kitos uždraustos draugijos, laisvas – Romas Kalanta, laisvi – kraštotyrininkai ir žygeiviai, laisvi tiesos žodžius ir jausmus žadinę poetai ir rašytojai, laisvi buvo moksleiviai vasario 16-tą slapčia ant mokyklos stogo iškėlę trispalvę... Tik dėl visų jų, sugebėjusių būti laisvais, būti savimi, ir tegalėjo atsirasti Sąjūdis, pakilęs ir sutelkęs visas laisvas ir išsilaisvinančias sielas.
Laisvė nėra amžina dovana. Jai išlaikyti būtinos kasdienės mūsų visų pastangos. Ir išlieka ji tik kai kovojama, kai kuriama, kai nepaisoma sunkumų ir nepatogumų, kai daroma viskas, kas tik įmanoma, kad vienintelėje mūsų tautai Dievo paskirtoje Visatos vietoje – Lietuvoje laisvi savimi būti galėtų ir mūsų vaikai, kad kalbėtų ir dainuotų savo protėvių kalba – ne esperantiškai, ne kiniškai ar angliškai; kad atrodytų ir jaustųsi lietuviais – ne Amerikos kaubojais, ne beveidžiais Europos piliečiais; kad tvirtai stovėtų ant savo tėvų žemės, atvirai ir tiesiai žvelgtų vienas kitam į akis; kad rastų laiko apmąstyti praeitį, padėti gėlių ant tėvų ir senelių kapų ir ant tautos didžiavyrių aukuro, kovojusių ir išlaikiusių jiems Laisvę.
Turime nuolat ugdyti supratimą, kad žmogumi negimstama, kad tik paveldėta, perimta, išsaugota ir jaunajai kartai perduota dvasinė patirtis tampa žmogiškumo turiniu, kuriame tik ir gali veikti gerumo, kantrybės, pagarbos, užuojautos ir meilės prasmės... Būti savimi savo tautoje – ne duotybė, o kantrus ir kruopštus darbas, širdžių deginimas. Tai mamų, tėvų, mokytojų, visų Lietuvos šviesuolių pastangos. Tai užsidegimas ir švietimas, kantrus, pasiaukojantis, šventas – žodžiais ir pavyzdžiais. Ne tik šeimoje, ne tik mokyklos suole. Ir radijuje, ir televizijoje, ir laikraštyje. Ir kai niekas nemato.
Pačios dygsta ir auga tik piktžolės, o dvasinės, dorovinės, tautinės bei pilietinės patriotinės vertybės visuomet šaukiasi kasdienių mūsų pastangų. Ir smagu patirti, kad Vilnijos moksleiviams tai žinoma:
„Ne viskas mūsų krašte gražu, bet juk Lietuva – tai mes. Ir jei šiame žemės kampelyje gyvenimas klostosi ne taip, kai norėtume, turime už tai būti atsakingi ir patys. Ir turime rūpintis, kad mūsų šalis būtų tokia, apie kokią svajojame, – rašo Eitminiškių vidurinė mokyklos 11-okė Alina Liachovič.
Aštuntokas Robert Masevič iš Eitminiškių vidurinės mokyklos Visalaukės skyriaus rašo: „Kovo 11-oji – kiekvienam lietuviui labai svarbi. Nors esu lenkas ir mano tėveliai lenkai – didžiuojuosi, kad čia gyvenu. Esu tik aštuntokas, todėl būti lietuviu man reiškia: rašyti be klaidų (o, kaip tai sudėtinga!), puikiai kalbėti lietuviškai ir to pamokyti savo senelius, pažinti savo herbą iš tūkstančio kitų ir mokėti savo šalies himną...
Mokytojai mums sako, kad mes – Lietuvos ateitis. Kai pagalvoji, kad esi atsakingas, pasidaro truputį baugu. Tad eidamas namo dažnai iš pakelių renku šiukšles – kad būtų gražiau ir švariau mano Lietuvoj“.
Šie paprasti, nuoširdūs, jaudinantys žodžiai iš jaunuolio lūpų turėtų priversti ne vieną niurgzlį užtilti ir - užuot retoriškai šūkčiojus "Ar už tokią Lietuvą mes kovojome?" – paklausti savęs, ar su tokiais kaip aš Lietuva gali būti kitokia?