Prisiminiau šį beveik anekdotą dvidešimtaisiais šalies nepriklausomybės metais, perskaitęs ką tik paviešintą „tarrpžinybinės darbo grupės parengtą Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos koncepciją“. Greta kitų punktų joje yra ir tokia nuostata: „2.1 Antrosios pakopos pensijų kaupimo sistemą paverčiant valstybės privalomos pensijų sistemos dalimi, nustatyti, kad pensijų kaupime dalyvauti privaloma iš karto tik pradėjus darbinę veiklą, o asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus liko 10 ir mažiau metų, - pradėti dalyvauti neleidžiama“.

Tokiu būdu prisiminta, kad prieš šešerius metus pradedant pensijų kaupimo epopėją, kažkieno gudrios galvos nutarė ne tik nukopijuoti europinę praktiką, bet ir ją pagerinti, t.y. leisti dalyvauti pensijų kaupime visiems norintiems, net ir tiems, kuriems iki pensijos buvo likę, tarkim, keli mėnesiai. Kad tai buvo suprogramuota investicinė nesėkmė, o kitais žodžiais finansinė nesąmonė niekas neaiškino, o gal nenorėjo aiškinti, gal bijojo suardyti šventinio koncerto „pirmyn į šviesią pensijų ateitį“ nuotaiką. Mat šalies pensijų fondai tuomet išvystė tokią beprotišką reklaminę kampaniją „Lietuva be pensijų fondų – Lietuva be ateities“, kad jai neatsilaikė net priešpensinio amžiaus žmonės.

Europinė patirtis sako, kad neleidus pensijų kaupime dalyvauti asmenims virš 50 metų, t.y. kuriems iki pensijos liko tik dešimt metų, pensijų kaupimas gauna bent 10 metų įsibėgėjimo laikotarpį, taip sakant, atokvėpį, per kurį, tikėtina, ši investicija gali atnešti šiokį tokį pelną.

Lietuva nekreipė dėmesio į šią patirtį. Rezultatas? Iš 134 dalyvių, kurie 2007 m. gavo pensijų išmokas, 88 proc. jų gavo mažesnes išmokas negu „Sodros“ pervestos lėšos. Pernai ir užpernai padėtis, greičiausiai, dar blogesnė. Taigi elementarūs skaičiai įrodė pensijų reformos architektų skaudų apsirikimą. Ar kas nors prisiėmė atsakomybę už tai? Kažkaip neteko girdėti. Tik praėjus šešeriems metams toji „tarpžinybinė grupė“ pagaliau atsitokėjo ir nutarė sugrįžti į europietišką kelią. Deja, 2010 m. sausio 18 d. duomenimis, pensijas kaupia jau 1 002 181 Lietuvos žmogus - tai 75 proc. visų Lietuvos apdraustųjų, todėl valstybės apgautųjų jau susidarė pakankamai daug.

Dar paaiškėjo, kad iš „Sodros“ nugriebiama 5,5 proc. dalis pensijų fondams, nuvarė tą pačią „Sodrą“, kartu ir valstybę jei dar ne į kapus, tai tikrai į gilią krizę. Tas 5,5 proc. dydis pensijų kaupimui buvo pasirinktas tikrai nepamatuotai, ne pagal valstybės galias.

Kažkodėl nebuvo pasidomėta Estijos patirtimi, kur iš Socialinio draudimo fondo kaupimui skiriama 4 proc., o dar 2 proc. iš savo atlyginimo turi pridėti pats pensijų fondų dalyvis. Tai daug ekonomiškesnis sprendimas nei Lietuvoje, nes kiekvienas dalyvis pamąsto, ar verta atsisakyti 2 proc. savo atlyginimo dėl efemeriškos naudos po kelių dešimtmečių.

Beje, dėl krizės šiuo metu Estijoje iš viso sustabdyti pervedimai į pensijų fondus, Lenkijoje jie sumažinti dvigubai. Lietuvos valstybė, neturėdama tokiems pervedimams pinigų, skolinasi juos už 7 proc. palūkanas, tikėdamasi, kad pensijų fondai kaip nors užaugins, tarkim, 4 proc. padidėjimą. Toks, taip sakant, „biznis“. Bet apie jį kažkodėl koncepcija nekalba.

Tačiau kalba apie tai, kad pensijų sistemos antrąją pakopą - pensijų kaupimą reikėtų paversti privalomu pradedantiems darbinę veiklą žmonėms. Būtent tokia tvarka vėlgi labiausiai paplitusi Europoje. Tai visiškai suprantama, nes pradedantieji gyvenimo karjerą kaups pensiją 30-40 metų ir toks ilgas kaupimo laikotarpis galbūt leis gauti nemažą įdėtų pinigų naudą.

Vienas žinomiausių mūsų pensijų specialistų ir pensijų reformos kūrėjų, tos tarpžinybinės grupės narys docentas Teodoras Medaiskis, deja, pasisako prieš privalomą jaunimo įtraukimą į privatų kaupimą, nes jis sako nežinąs, kuri sistema – „Sodros“ ar pensijų kaupimo garantuos didesnę pensiją. Štai tau, boba, ir devintinės! Sukurti įstatymai, įsteigtos įstaigos, užsuktas veiklos mechanizmas, privatiems fondams pripumpuota trys milijardai litų, pagaliau „Sodra“ nuvaryta beveik į kapus – ir visa tai be jokios garantijos, kad tie fondai duos žmonėms naudos. Tuomet visą šią užmačią reikėtų vadinti ne pensijų reforma, bet socialine ir finansine avantiūra!

Tačiau apie visišką pensijų uždarymą gerbiamas docentas nekalba, taigi galima pagalvoti, kad milijonas pensijų fondų dalyvių tėra bandomieji triušiai, kuriems gal pasiseks, bet gal ir ne. Pastaruoju atveju, taip išeitų, bus kalta ne valdžia, bet patys žmonės. Beveik kaip „Sekundės“ banko ar kokio holdingo aferose. Nieko sau filosofija.

Beje, kai kuriose Europos šalyse, į kaupimą priimami tik darbinę karjerą pradedantys jauni žmonės. Tuomet pensijų fondai didėja gana lėtai, bet šalis išvengia stipraus ir vos pakeliamo finansinio smūgio, į pensijų fondus įstojus absoliučiai daugumai dirbančiųjų. Būtent taip atsitiko Lietuvoje.

Taigi mūsų krašte, „gerinant“ europietišką sistemą padaryta dviguba klaida: pirmiausia, skirtingai nuo kaimyninių šalių, mūsų reformoje leista dalyvauti neperspektyviems, aišku, tik kaupimo naudos prasme, vyresnio amžiaus žmonėms ir antra, neįvestas privalomas dalyvavimas naujai ateinantiems į darbo rinką. Kaip tik jis ateityje užtikrintų visų gyventojų dalyvavimą pensijų kaupime ir tik tuomet sistema taptų tikrai efektyvi.

Dar keli koncepcijos pasažai. „2.2 Siekiant užtikrinti pensijų fondo dalyvio investuoto turto tinkamą valdymą per visą kaupimo laikotarpį, numatyti fondo valdytojams pareigą valdyti pensijų fondo dalyvio lėšas pagal optimalią strategiją, atitinkančią dalyvio amžių“. Na čia kaip vaikų darželyje: nurodymas pensijų fondo valdytojams sąžiningai dirbti. Juk Pensijų fondų įstatyme tai jau seniausiai įvardyta: „6 straipsnis. Veiklos reikalavimai. Valdymo įmonė privalo: sąžiningai veikti dalyvių ir rinkos patikimumo interesais; veikti rūpestingai, profesionaliai ir atsargiai; turėti ir taikyti reikiamas priemones ir procedūras“. Argi tai ne optimalios strategijos atitikmenys?

„2.3 Siekiant pensijų kaupimo sistemą padaryti aiškesne fondų dalyviams, atskaitymų iš pensijų turto dydžius privatiems pensijų valdytojams susieti su fondų valdymo efektyvumu“. Manau, kad šiam procesui skatinti nereikia jokių ten valdžios nurodymų ar koncepcinių įvardijimų, nes užtenka tą procesą pavadinti vienu žodžiu – konkurencija. Ji realiai jau vyksta: jeigu fondas bus neefektyvus, o atskaitymai dideli, jis praras savo klientus ir paprasčiausiai bankrutuos.

Pensijų kaupimas – tik viena siūlomos reformos dalių. Be abejo, jos poreikis kilo dėl ankstesnių klaidingų sprendimų. Juos būtina taisyti, kuo plačiau remiantis europiniu patyrimu, nesistengiant jį būtinai pagerinti, o dažniau sugadinti. Lietuvos padėtis šiuo metu yra ypatingai sunki, todėl reformos nuostatas reikia priimti kuo greičiau.