Kiekviena pažangi visuomenė, įskaitant ir Jungtines Valstijas, kuria gerovės valstybę. Nors jos skirtingos, visų jų tikslas vienas – remti bedarbius, skurdžiau gyvenančiuosius ir vyresnio amžiaus piliečius. Visos jos susiduria su panašiomis problemomis: išlaidų didėjimas senstant gyventojams, per didelė priklausomybė nuo finansavimo skolintu kapitalu ir spaudimas sumažinti skolinimąsi, kuris sudaro lygiagretų spaudimą sumažinti išmokoms skiriamas išlaidas. Didelės skolos ir gerovės valstybė yra nesuderinami dalykai ir kyla vienas klausimas, ar šis derinys sukels socialinę ar ekonominę suirutę.
Graikijos padėtis atrodo tarsi įžanga į šią dramą. Jau dabar jos biudžeto problemos išprovokavo gatvės protestus. Vertinant skaičius, Graikijos padėtis yra sunki. 2009 m. jos vyriausybės skola, daugiausiai susikaupusi metinių deficitų suma, prilygo 113 proc. jos ekonomikos (bendrojo vidaus produkto, BVP). 2009 m. biudžeto deficitas sudarė 12,7 proc. BVP. Du trečdaliai skolos priklauso užsieniečiams, praneša Tarptautinių finansų institutas.
Būtent šia tema dabar diskutuoja 16 euro zonos šalių su Prancūzija ir Vokietija priekyje. Krizę pagilino Graikijos įstojimas į euro zoną. Ne vienus metais Graikija galėjo skolintis su žemomis palūkanų normomis, nes vyravo įsitikinimas, kad euro blokas neleis bankrutuoti savo narei, kad kitos šalys būtinai ją išgelbės.
Tačiau praktika parodo, kad finansinės paramos klausimas yra gana prieštaringas. Jei Graikijai bus suteikta parama, ar kitos šalys nepaprašys – o gal pareikalaus – gelbėti ir jas? Ar tai įmanoma, turint omenyje, kad net Prancūzija ir Vokietija turi didelių skolų ir kad euro zonos narės, ypač Vokietija, nepalaiko sprendimo suteikti Graikijai paramos? Vienintelis būdas Graikijai išspręsti problemas yra pradėti gyventi asketiškai ir sumažinti skolinimąsi, mano „Newsweek“ autorius R. J. Samuelsonas.
Vieni ekonomistai mano, kad Graikijos bankrotas neišvengiamas, tačiau jis gali užtrukti kelerius metus. Reikalaujama askezė yra pernelyg didelė auka, sako Desmondas Lachmanas iš Amerikos verslo instituto.
Graikijai reikėtų sumažinti išlaidas ir padidinti mokesčius, kad BVP padidėtų 10 proc., sako jis. Tačiau kiltų gili recesija ir nedarbo lygis išaugtų apie 10 proc. „Jokia sveikai mąstanti šalis nesutiktų vykdyti tokių sąlygų“, – sako D. Lachmanas. Graikija gali būti laikinai išgelbėta, tačiau vieną dieną ji nebemokės skolos išmokų ir gali grįžti prie senosios valiutos (drachmos).
Euras, kuris buvo sukurtas siekiant suvienyti Europą, vis dažniau tampa konfliktų priežastimi. Niekas nenori, kad Graikija bankrutuotų, tačiau niekas nenori mokėti kainos už prevenciją. D. Lachmano manymu, susigrąžinusi savo valiutą Graikija sieks jos nuvertėjimo, kad išaugtų eksportas ir šalies ekonomika atsigautų. Jei euro atsisakys ir kitos šalys, gali kilti valiutų karai. Tačiau didžiausią grėsmę euro blokui kelia įsipareigojimų naštos slegiama gerovės valstybė. Graikijos problemas apsunkino tai, kad dėl mažo gimstamumo ir greitai senstančios visuomenės išaugo pensijų mokėjimo mastai, nepaisant to, kad vyriausybė stengiasi sumažinti bendrąsias išlaidas. Ši situacija verčia apskritai abejoti šiuo metu vyraujančiu gerovės valstybės modeliu.
Beveik kiekviena pažangi valstybė – Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija, Vokietija, Italija, Prancūzija, Japonija, Belgija ir kitos – vienokiu ar kitokiu mastu susidūrė su panašiomis problemomis: didžiulis biudžeto deficitas, didelės skolos, senstanti visuomenė ir politinis paralyžius. Šis stabilumo nesuteikiantis derinys, kuris šiuo metu kelia rūpesčius Graikijai, kelia pavojų daugumai turtingųjų valstybių, nors jos ir bando apsimesti, kad joms tai negresia.