Sunku malšinti Mėnulio pilnatį negrįžtamai paveiktose galvose. V. Kudirką turėjome tik vieną; drąsių šviesuolių apskritai nėra daug. Užtat davatkizmas – nesibaigiantis reiškinys. Kur jau čia lengvai apmalšinsi.

V. Kudirka daugeliu atžvilgių buvo idėjinis liberalas. Jo įtaka tautinio liberalizmo formavimuisi buvo ne ką mažesnė, nei įtaka lietuvių kultūriniam ir valstybiniam Atgimimui. Jei nebūtų buvę liberalizmo idėjų tradicijos, nebūtų ir V. Kudirkos tautinio liberalizmo; savo ruožtu be V. Kudirkos idėjų sunkiai įsivaizduojama Lietuva.

O kas – plačiąja ir netiesiogine prasme – yra davatka? Tai pirmiausia – ausylas moralizuojantis apkalbėtojas, koktus lindikas į svetimus reikalus, nuodingų moralino garų ir nepakantumo dvideginio skleidėjas laisvės ir tolerancijos atmosferoje.

„Kas tai yra šiandieninė davatka, tikrai sunku atsakyti: nesinorėtų priskirti prie žemesniųjų sutvėrimų, o prie žmonių – lyg šlykštu“, - antropologiškai samprotavo V. Kudirka.

Išties sunku trumpai atsakyti, kas yra davatka. Davatkos paprastai identifikuojasi pačios, kai ima garsiai rypuoti ir piktintis, išgirdusios kur nors viešą žodį apie save.

V. Kudirkos liberalizmas – tikra prapultis davatkiškai egzistencijai bei mąstysenai. Kaip ir liberalizmo minties tradicija apskritai. O kas šiandien Lietuvoje yra žymūs idėjiniai liberalai?

Pirmiausia į galvą šauna mintis apie Leonidą Donskį. Tačiau Vytautas Landsbergis V. Kudirkos liberalizmą priskiria ir Lietuvos konservatoriams: "Kudirkos ideologija, geriausiai išreikšta Tautiškoje giesmėje ... jau irgi Lietuvos minties tradicija, geriausia prasme konservatyvioji vertybė ... ja remiamės, ja remsimės“.

Reiktų aiškiai pasakyti: esti barbarų ir konservatorių, ir liberalų stovyklose. Ištisos barbarų ordos parazituoja ant Vakarų civilizacijos kūno, dangstydamosi tai liberalizmo, tai konservatizmo ideologijų kaukėmis.
Vladimiras Laučius

Šiaip jau nėra nieko keista, kad ryškios kultūros ir politikos asmenybės savo veikla, kūryba, idėjomis derina dvi skirtingas idėjų tradicijas – konservatizmą ir liberalizmą. Antai pasakymas „konservatyvus liberalas“ ar „liberalus konservatorius“ tinka tokiems mąstytojams, kaip Alexis de Tocqueville‘is ar José Ortega y Gassetas.

Iššūkį stereotipiniam konservatizmo suvokimui Lietuvoje metantis L. Donskis (žr. jo straipsnį „Užmirštasis konservatizmas, arba kokia moralinė vaizduotė konstruoja utopijas ir distopijas“ knygoje „Konservatizmo takoskyros“) leidžia ir jį vadinti konservatyviuoju liberalu.

Konservatyvusis liberalizmas nuima dirbtines ir nereikalingas įtampas tarp dviejų daugeliu atžvilgiu produktyviai viena kitą papildančių idėjų tradicijų. Filosofinės, politinės ir kultūrinės minties erdvė tarp konservatizmo ir liberalizmo – tai Vakarų civilizacijos forpostas, saugantis ją nuo „masių sukilimo“ kraštutinumų.

Konservatizmas ir liberalizmas nesunkiai išlaiko savo intelektinį patrauklumą, įtaigumą ir galią ideologiniuose karuose, kai išvien priešinasi laisvę ir protą menkinantiems masių visuomenės bei ochlokratijos reiškiniams. Tačiau ir konservatoriai, ir liberalai dažnai (ne visuomet) nusirita į sektantiškus kraštutinumus, kai ima pliektis tarpusavyje.

Konservatizmą peikiantys liberalai neretai grindžia savo karingas idėjas „kultūriškai lėkšta filosofija“, kaip ją iš dalies pelnytai vadina Alvydas Jokubaitis. Savo ruožtu liberalizmą užsipuolantys konservatoriai dažnai nusirita į davatkišką moralizuotojų lygį, kur jų išskėstais glėbiais visada laukia dievoti ir agresyvūs kaimiškos dorovės fanatikai – šiuolaikiniai raganų degintojai (à la Petras Gražulis).

Konservatizmą ir liberalizmą sutaurina bei prakilnina bendra kova su tamsuoliškumo pretenzijomis į valdžią ir įtaką. Savo ruožtu liberalų ir konservatorių tarpusavio rietenos neretai smukdo abiejų idėjų tradicijų atstovų mąstymo lygį bei reputaciją, šitaip pasitarnaudamos jų ideologiniams oponentams.

Tose rietenose paprasčiausiai nusiritama iki banalių klišių. Konservatoriai banaliai teigia, kad liberalams rūpi tik laisvės ir teisės, o atsakomybė ir dorybės esą nerūpi; liberalai tuo tarpu lėkštai paporina, neva konservatoriai laikosi įsikibę tradicijų, primetinėja dievotą moralę ir prietarais vadovaujasi mieliau nei protu. Tuščiai politinis etikečių klijavimas.

Nuosaikioms konservatizmo minties srovėms artimas L. Donskio liberalizmas iki etikečių klijavimo niekad nenusileidžia. Žinoma, tai nereiškia, jog L. Donskio liberalizmas negali kirstis su konservatyvia mąstysena: gali ir kartais kertasi. Tačiau nei L. Donskio politinė mintis, nei liberalizmas kaip toks nėra tas baubas ir idėjinis antipodas, kuriuo mojuodami ir gąsdindami konservatoriai galėtų nuosekliai ryškinti savo idėjinę tapatybę.

„Tai yra politiškai reikšminga filosofija, neabejotina, bet kultūriškai tai yra lėkšta filosofija ir šito defekto nepavyksta ištaisyti... Kas atsitinka, kai kas nors netelpa į liberalaus kultūrinio mąstymo schemą? Tai turi būti atmesta. Kodėl? O todėl, kad tai yra kultūrinio atsilikimo ir retrogradiškumo požymis. Ir šia prasme liberalai vis randa raupsuotąjį, kuri reikia išstumti. Visada turi būti atsargus ir įsitempęs, kad netaptum šituo raupsuotuoju”, - apie liberalizmą sako A. Jokubaitis.

Yra pagrindo ir pritarti, ir pasiginčyti dėl šios liberalizmo charakteristikos. Ar galime Jean-Jacqueso Rousseau filosofiją vadinti „kultūriškai lėkšta“? Ji yra ne mažiau subtili, nei šiuolaikinio konservatizmo pradininko Edmundo Burke‘o filosofija.

Ar A. de Tocqueville‘io ir Johno Stuarto Mill‘io filosofija – kultūriškai lėkšta, defektuota ir ieškanti raupsuotojo, kurį reikia išstumti? Ne. Maža to, kultūros, pilietinio sąmoningumo ir ugdymo klausimais ir A. de Tocqueville‘is, ir J. S. Mill‘is daug kur sutartų su konservatoriais.

Konservatizmą ir liberalizmą sutaurina bei prakilnina bendra kova su tamsuoliškumo pretenzijomis į valdžią ir įtaką. Savo ruožtu liberalų ir konservatorių tarpusavio rietenos neretai smukdo abiejų idėjų tradicijų atstovų mąstymo lygį bei reputaciją, šitaip pasitarnaudamos jų ideologiniams oponentams.
Vladimiras Laučius

Kritinis A. Jokubaičio požiūris į liberalizmą veikiau tiktų tokiems mąstytojams, kaip Johnas Locke‘as ar Jeremy Benthamas. Jis taip pat taikliai nusako daliai liberalų būdingą sektantišką karingumą bei mąstymo kraštutinumus, kai imamos ginti žuvų, vabzdžių ir augalų „teisės“.

Liberizmo politinė filosofija yra vidujai prieštaringa, todėl liberalai nuolat patys pažeidžia savo mąstymo principus. Gindami toleranciją, liberalai turėtų būti netolerantiški netolerantiškiesiems. Tačiau netolerantiškas tolerancijos gynimas formuoja fanatiško tolerancijos gynėjo tipažą, liberalizmui lyg ir nelabai derantį. Savo ruožtu netolerancijos toleravimas skatina susitaikėlišką mąstyseną, toleruojančią kad ir kylantį hitlerizmą.

Neslepiu savo konservatyvių pažiūrų ir daugeliu atžvilgių sutinku su liberalizmą kritikuojančiu A. Jokubaičiu. Tačiau mūsų požiūriai į idėjinio priešo portretą, matyt, gana smarkiai skiriasi.

Manding, konservatizmo idėjinis priešas gali būti ir dažnai būna sektantiškai mąstantis liberalas, kuris savo ideologija ar politika tiesia kelią kultūrinei ir politinei barbarybei.

A. Jokubaitis grėsmę mato kitur: „Liberalai mano, kad jų filosofija yra būtina tikrovės pakeitimo sąlyga. Paskutiniu metu, kiek skaitau L. Donskio rašinius iš Briuselio, jei jis būtų prezidentas George W. Bushas, tai kaip įvedė kariuomenę į Iraką, taip mielu noru įvestų kariuomenę ir į Lietuvą, kad liberalizmas čia greičiau triumfuotų“.

L. Donskio palyginimas su išprusimu nepasižymėjusiu JAV prezidentu atrodo keistokas. Tačiau tariamų ar tikrų vertybių, kurias Lietuvoje neva reiktų ginti nuo liberalizmo ir L. Donskio, netiesioginis prilyginimas Saddamo Husseino režimui gali turėti pagrindo.

Jei nelaisvė, netolerancija, fanatizmas ir prievarta, būdingi Husseino režimui, yra gerbtini ir sveikintini dalykai, kuriuos mes turime puoselėti Lietuvoje, tuomet juos išties turbūt reikia ginti nuo liberalizmo ir L. Donskio.

Ką reiškia – „L. Donskis įvestų kariuomenę į Lietuvą, kad liberalizmas čia greičiau triumfuotų“? Prieš ką triumfuotų? Su kuo kariautų? Su vietos davatkomis ir talibais, priiminėjančiais idiotiškus įstatymus ir reikalaujančiais sovietiniais būdais varžyti, drausti ir bausti?

Galbūt nuo L. Donskio reikia apginti homosovietiškus Lietuvos konservatorius, kurie viena ranka reikalauja daugintis, o kita ranka bando drausti seksualumą? Kur tos trapios ir amžinos lietuviškosios vertybės, kurias trypia įsivaizduojama liberalų kariuomenė?

Kas ta skriaudžiama Lietuva, kuriai gresia karinė liberalizmo invazija? Kur tas tautinis rūtų darželis, kurį, A. Jokubaičio nuomone, sutryps liberalų commandos ir jų grėsmingas, kaip Arnoldas Schwarzeneggeris filme „Grobuonis“, L. Donskis priešakyje?

Vadinamosios „vertybės“, kurioms neva gresia liberalizmas ir L. Donskis, yra ne kas kita, kaip moralistinė paranoja, užvaldžiusi dalį Andriaus Kubiliaus, Viktoro Uspaskicho, Rolando Pakso ir buvusių Kazimiros Prunskienės politinių bendražygių. Apverktinas reiškinys ir apgailėtini personažai. Ką ir nuo ko čia ginti, dievuliau šventas?

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, kurį pagrįstai kritikavo Europos žmogaus teisių gynėjai ir L. Donskis, tikrai nėra ta „vertybė“, kurią būtų verta puoselėti ir saugoti. Taip šiuo klausimu pasisakė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir Liberalų sąjūdis, ir sveiko proto dar nepraradę socdemai bei konservatoriai.

Kam Lietuvoje gresia L. Donskis? Lietuviškai Talibano atmainai – P. Gražuliui ir jo homosovietiškiems bendraminčiams, antai buvusiam Lietuvos komunistų partijos Zarasų komiteto instruktoriui, vėliau – krikdemui, dar vėliau – „tvarkiečiui“ Seimo nariui Algimantui Dambravai?

Reiktų aiškiai pasakyti: esti barbarų ir konservatorių, ir liberalų stovyklose. Ištisos barbarų ordos parazituoja ant Vakarų civilizacijos kūno, dangstydamosi tai liberalizmo, tai konservatizmo ideologijų kaukėmis. Ir A. Jokubaičio konservatizmas, ir L. Donskio liberalizmas yra civilizuoto mąstymo atsvaros šiam visur plūstančiam barbarizmui.

Bet tai, ką A. Jokubaitis per savo paskaitą VU TSPMI pasakė apie liberalizmą ir L. Donskį, teikia autoritetingą užuoglaudą vienai iš minėtų barbarų rūšių – konservatizmo politinę kaukę dėvintiems Lietuvos talibams ir davatkėlėms. Toms, kurios V. Kudirką varė į neviltį. Ir šiuo atžvilgiu kalbama A. Jokubaičio paskaita tikrai ne visais atžvilgiais buvo ta saulė Lietuvos, kuri, anot V. Kudirkos ir mūsų valstybės himno, turėtų prašalinti tamsumas.

Autorius yra žurnalo „IQ. The Economist“ vyr.redaktorius.