Pirmiausia – o kur daugiau pasiūlymų? Apie „Sodros“ bankrotą garsiai kalbama jau beveik metai, nors visi protingi žmonės supranta, kad tokia padėtis susiklostė ne per metus ir ne dėl sunkmečio. Gal tikrai LLRI yra vienintelis pažangios konstruktyvios minties bastionas Lietuvoje? Kol kas atrodo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) ir toliau imituoja sprendimo paieškas ir kurpia kritinius komentarus vieninteliam šiandien žinomam „Sodros“ pertvarkymo pasiūlymui. Kritikuoti paprasta, be to, kritika yra garantuotas būdas pasirodyti rimtam ir protingam – nieko nesukuri ir nepasiūlai, bet atrodai rimtai. Betgi šitiek institutų ir universitetų – kada šviesūs mokslo žmonės tars savo žodį?
Kitas klausimas – ar tikrai suprantame, ką skaitome? Koncepcija – tai pažiūrų į kuriuos nors reiškinius sistema, daikto, reiškinio, proceso samprata. Čia nėra vietos skaičiams. Čia kalbama kategorijomis ir principais, ne skaičiais.
Kaip bebūtų, šiandien vis dar turime „Sodrą“ ir vis dar turime vieną vienintelį pasiūlymą, kaip ją pertvarkyti. Noriu tikėti, kad kitų pasiūlymų, tegu ir negausiai, dar bus. Rinktis iš vieno neprotinga, o kai bandai tą vienintelį siūlymą svarstyti, tai nenoromis turi stoti į jo šalininkų arba kritikų pusę. Nesijaučiu galinti nei noriu rinktis iš tiek menkų pasiūlymų, bet negaliu nepasakyti savo nuomonės kaip eilinė pilietė, jau beveik 20 metų mokanti savo „dalį“ į kiaurą maišą.
Net jei jau šiemet rastųsi politinė valia pradėti viešą diskusiją dėl geriausio „Sodros“ pertvarkos varianto, net jei perskaitytume bent kelias koncepcijas ir pradėtume diskutuoti, tai geriausiu atveju toji pertvarka prasidės... Kada? Po penkerių ar dešimties metų? Tikrai negreit. Ir truks ne metus. Neabejoju, kad ir kas bus valdžioje tuo metu, numatys protingą pereinamąjį laikotarpį ir pasirūpins apsaugoti visas socialines grupes.
Dėl koncepcijos tinkamumo turtingiesiems. Atleiskite, tačiau tai – grynų gryniausias mitas. Nereikia mokytis aukštosios matematikos, kad suskaičiuotum – vos pusantro tūkstančio litų „į rankas“ uždirbantis pilietis dar tūkstantį kas mėnesį atseikėja mokesčiams. Per metus – 12 tūkstančių. O per 30 metų? Tai su sąlyga, kad jo alga per visą darbingą amželį taip ir liks pusantro tūkstančio į rankas.
Juk tikėtina, kad bet kuris protingas ir atsakingas žmogus tuo nepasitenkins ir darys visa, kas įmanoma, kad uždirbtų daugiau. Bet, jei net ir nepavyktų, ar tie 360 000 litų nėra gana didelė pinigų suma, kuri, jei privalomai sumokama į tinkamus fondus ir juose profesionaliai ir atsakingai valdoma, gali užtikrinti bent jau ne blogesnį pragyvenimą senatvėje nei tai, ką šiandien pensijos pavidalu gauna 30–40 metų dirbę mūsų tėvai?
Dabar baisusis argumentas „prieš privatininkus“. Akivaizdu, kad tas žodis nepriklausomoje Lietuvoje vis dar kelia pyktį ir panieką. Vis dėlto man kyla klausimas: kas bloga su privačiais draudimo fondais? Aš atsimenu laiką, kai Lietuvoje veikė vienintelė draudimo bendrovė, bet jau beveik penkiolika metų, kai privačių draudimo bendrovių yra daugybė, o žmonės savanoriškai draudžia ten savo turtą ar gyvybę (beje, privalomai taip pat – vairuotojų civilinę atsakomybę).
Kol Draudimo priežiūros komisija ar koks nors jos atitikmuo kompetentingai atlieka savo darbą, niekam sunkumų dėl to nekyla. Visiškai pritariu tiems, kurie sako, kad tokią rinką būtina reguliuoti ir griežtai prižiūrėti – kaip Ryšių reguliavimo tarnyba prižiūri ryšius ir telekomunikacijas, o Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kontroliuoja energetikos ir šildymo kainas gyventojams.
Vis dėlto labiausiai nustebino (ne dėl to, kad buvo netikėti, priešingai – jų ir reikėjo laukti) argumentai, kurie pirmiausiai mojuoja Europos Sąjungos direktyvų numeriais, Europos socialine chartija, Konstitucija ir kitais lietuviškais ir nelietuviškais teisės aktais. Kodėl? Nes labai jau primena kokios nors didelės įmonės teisininko „argumentus“, kai, aiškinant, kodėl negalima padaryti vieno ar kito pakeitimo sutartyje ar sąlygose klientams ar partneriams, motyvuojama bet kokiomis taisyklėmis, nors tikroji priežastis – siekis pateisinti savo „prasmingą“, tik vertės nesukuriančią darbo vietą. Todėl labai norėčiau tikėti, kad, bręstant tikrai diskusijai apie koncepcijos nuostatas ir principus, jiems bus priešpriešinamos kitos nuostatos ir kiti principai, o ne teisės aktai, kurie turėtų tarnauti bet kokios koncepcijos leidimui ir jos nuostatų praktiniam įgyvendinimui.
Autorė yra komunikacijos specialistė ir BMI Alumni tarybos narė.
Naujausiame “Atgimime” skaitykite:
Gal suklijuoto kepsnio?
Europos Komisija įteisino naują priemonę mėsos produktams patobulinti – iš gyvulių kraujo gaminamus „mėsos klijus”. Lietuvoje šis sprendimas nukrito lyg iš dangaus, tad mėsos mėgėjams belieka tikėtis, kad Europos ekspertų išvados dėl šio maisto priedo saugumo buvo teisingos. Rasa Navickaitė.
„Mistral“ – plieninis Europos vienybės karstas
“Europa labai sėkmingai skaldoma ir Europos vienybės idėja vis labiau kompromituojama. Tai vyksta tuo pat metu, kai Europos viršūnėse labai džiaugsmingai kalbama apie konsolidaciją ir bendrų sprendimų garantavimą pagal Lisabonos sutartį, kurios buvo taip laukiama”,- pokalbyje su Stanislovu Kairiu sako europarlamentaras Vytautas Landsbergis.
Senatvė Lietuvoje – ne ramybės oazė, o vergystė
Svarbiausia pareiga – rūpintis savo šeimos nariais ir pamiršti orią bei garbingą senatvę. Daiva Simonavičiūtė.
Paryžius ašaromis netiki
Paryžiaus sprendimas parduoti Maskvai karinį laivą parodė, kad įgyvendindama savąją europinio saugumo viziją Prancūzija į rytų europiečius nesižvalgys. Andrius Raskazovas.
Estų idėjos trečius metus įkvepia lietuvius ir jau pasiekė Indiją
Estų planas išsivalyti nuo šiukšlių įgyvendintas prieš beveik trejus metus, jų galvose sukasi nauji projektai. O „Darom” idėja toliau sklinda po pasaulį. Ignas Krasauskas.