Gerokai reikšmingesnis žingsnis įvyko vasario 4 d., kai V. Putinas pakvietė Lenkijos premjerą Donaldą Tuską dalyvauti balandį vyksiančiame minėjime Katynėje, kur bus pagerbti 1940 m. sovietų nužudyti lenkų karininkai. D. Tuskas priėmė šį istorinį pakvietimą. Ketinama iškilmes rodyti per Rusijos televiziją.
Kadaise įtempti Lenkijos ir Rusijos santykiai sparčiai gerėja. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pažymėjo, kad Rusijos ir Lenkijos santykiai plėtojami aktyviai, atkurtos visos bendradarbiavimo priemonės, net tarpparlamentiniai ryšiai. Jei Lenkija randa bendrą kalbą su Rusija, galėtų stengtis ir Lietuva.
D. Grybauskaitės ir V. Putino susitikimas yra svarbus, bet tikrai nėra istorinis. Galima viltis, kad juo baigėsi mažasis Lietuvos ir Rusijos šaltasis karas, sukurtos sąlygos normalesniam bendardarbiavimui. Prieš kelerius metus Maskva nesiteikė atsakyti į Lietuvos premjero laiškus.
Santykių atšilimas yra Lietuvai naudingas. Jis padės palaidoti Vakaruose paplitusį įspūdį, kad Lietuva buvo nesukalbama, praeityje gyvenanti užsispyrėlė, kuri kritikavo kitų šalių mėginimus normalinti santykius su Rusija, bet kuri pati neturėjo jokių konstruktyvių pasiūlymų.
Nežinia, ko Rusija siekia savo šarmo ofenzyva ir kiek ilgai ji tęsis. Veikiausiai Kremlius suprato, kad kovinga retorika paseno, o meduolio politika bus veiksmingesnė negu lazdos. Nuosaikesnę, labiau sukalbamą Rusiją bus sunkiau vaizduoti oponentu ar neprognozuojamu partneriu, tad jai gal bus lengviau laimėti nuolaidų iš Vakarų. Kelių „Mistral“ tipo didžiųjų desantinių laivų pirkimas iš Prancūzijos būtų reikšmingas laimėjimas.
Neaišku, kodėl Rusija siekia normalesnių santykių su Lietuva. Iš vieno, nors labai aukšto rango susitikimo negalima daryti plačių apibendrinimų. Bet V. Putinas itin daug dėmėsio skyrė ūkio ir ekonominio bendravimo klausimais, ypač energetikai. Ir kalbėjo kaip tikras džentelmenas, siūlydamas padėti Lietuvai įsigyti elektros, dujų, naftos palankiomis sąlygomis. Vargu ar V. Putino žodžius skatina didžiadvasiškumas ir lyg šiol neišsakyta meilė Lietuvai.
Putinas siūlė drauge statyti naują atominę elektrinę Kaliningrade, puikiai žinodamas, kad Lietuva neturi nei noro, nei pajėgumo tai daryti. Prisijungimas prie projekto reikštų savo jėgainės statybos atsisakymo, tad Prezidentės tvirtas atsisakymas dalyvauti negalėjo jo stebinti. Bet geram kaimynui dera draugiškai ištiesti ranką.
Lietuvos dujų poreikis gali padvigubėti, todėl Rusija pasisiūlė geranoriškai ir palankiai spręsti dujų tiekimo problemas. V. Putinas dar pasakė, kad Rusijos bendrovės derasi su Lenkijos koncernas „PKN Orlen” dėl Mažeikių įmonės „Orlen Lietuva“ pirkimo, kaip masalą išmesdamas užuominą, kad gal bus galima atnaujinti naftotiekį “Družbą.”
Kaip ir laukta, V. Putino pastabos sukėlė diskusijų ir erzelynę, net lenkams pranešus, kad neketina parduoti Mažeikių įmonės. Vytautas Landsbergis ragino Vyriausybę kreiptis į Briuselį, siekiant užkirsti kelią įmonės pardavimui. Justinas Karosas įžvelgė naudos Lietuvai. Kai kurie finansų analitikai pareiškė, kad bent dalies įmonės pardavimas Rusijai yra neišvengiamas.
V. Putino pasiūlymai ir užuominos iškelia į pirmą planą Lietuvos energetinį priklausomumą. Ar Lietuva nuosekliai mėgins sumažinti savo pažeidžiamumą, nors tai labai brangiai kainuos, arba vėl pasuks mažiausio pasipriešinimo keliu?
Tikrai bus statomas elektros tiltas į Švediją. Viliuosiu, kad po dešimtmečio vėlavimo pagaliau prasidės naujos atominės elektrinės statybą. Bet dujų ir naftos klausimai lieka neišspręsti.
Lengviausia išeitis – tai užmerkti akis, nieko nedaryti, ir pasitikėti Rusijos gera valia. Taip buvo elgiamasi Valdo Adamkaus prezidentavimo metais, bet todėl Lietuva liko pažeidžiama.
Rusija gali sumažinti dujų kainą. Bet kol Lietuva neturi kitų dujų šaltinių, ji gali padidinti tą kainą savo nuožiūra. Dabar dujų kainos Vokietijoje žemesnės negu Lietuvoje dideli dalimi dėl to, kad Vokietija dujas perka ne tik pagal ilgalaikį kontraktą su Rusija, bet ir vadinamojoje „spot market” rinkoje, kur kainos šiuo metu mažesnės. Kol Lietuva nepastatys suskystintų gamtinių dujų terminalo, tol negalės pirkti dujų už spot kainą ir priklausys nuo Rusijos malonės.
Vyriausybė pernai „PKN Orlen” pardavė paskutines savo akcijas ir neturi specialių teisų pagal akcininkų sutartį. Nors „Orlen Lietuva“ yra įrašyta į svarbių įmonių sąrašą, tai nesuteikia valdžiai jokių ypatingų teisių. Vargu ar pageidautina, kad Rusijos bendrovė taptu Mažeikių įmonės savininku, bet nematau kokiu pagrindu būtų galima uždrausti „PKN Orlen” parduoti įmonę Rusijos bendrovei. Todėl svarbu užtikrinti, kad “Klaipėdos nafta” liktų Lietuvos rankose, nepaisant koks bebūtų „PKN Orlen” spaudimas.
Kiekvienu atveju aukščiausi Lietuvos pareigūnai turi atsisėsti ir nutarti, ar tikrai bus siekiama užtikrinti energetinę nepriklausomybę, o jei taip – tai kokiais veiksmais ir kokia kaina. Prieštaraujantys prezidentės ir Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pasisakymai dėl „Klaipėdos naftos” rodo, kad dar nėra vieningos strategijos.
V. Putinas prabilo apie galimybę smarkiai didinti Rusijos investicijas Lietuvoje. Jis neturėjo mintyse planų pirkti šokolado gamyklą ar tekstilės fabrikėlį. Rusija domisi infrastruktūra. Investicijos į ją gali būti naudingos Lietuvai, bet ir pavojingos.
Bus sunkiau atmesti mandagesnės ir švelnesnės Rusijos siūlymus, juolab, jei mobilizuosis jos rėmėjai. Nereikia kreivai žiūrėti į kiekvieną pasiūlymą, nes kai kurie gali būti Lietuvai reikalingi. Bet reikia saugotis ne tik graikų, bet ir Rusijos dovanų. Ir kartais jų atsisakyti. Bet mandagiai.