Suprantamas noras reaguojant į krizės pasekmes sukurti naujas reguliuojančias taisykles, tačiau dėl tokio reguliavimo tikslų iniciatorių supratimas skiriasi ir nebus paprasta surasti subtilų balansą tarp kontrolės stiprinimo ir galimybių išlaikyti buvusią bankų paslaugų kokybę ir prieinamumą. Juolab turint omenyje tą faktą, kad tarptautiniu lygiu siūlomos priemonės daugeliu atvejų Lietuvoje veiktų asimetriškai ir ne tik kad nepagerintų situacijos, bet galėtų ją reikšmingai pabloginti.
Kalbėdami apie mokestinių ar reguliacinių ir kitokių priemonių būtinumą apskritai, pirmiausia pagalvokime apie kokius bankus kalbame ir ką siūlome reguliuoti.
Bankų tarptautinių operacijų apmokestinimo idėjos tėvas yra Nobelio premijos laureatas Džeimsas Tobinas (J.Tobin). Jo siūlymas apmokestinti visas valiutos keitimo operacijas ir taip kovoti su spekuliaciniais pinigų srautais buvo aktyviai aptarinėjamas 70-jų metų bėgyje, bet galiausiai neprigijo dėl to, kad toks mokestis labai komplikuotas, ribotų tarptautinę prekybą ir mažintų naudą, gaunamą iš tarptautinio darbo pasidalijimo. Krizės laikotarpiu vėl grįžtama prie Tobino mokesčio idėjų, tačiau iniciatorių tikslai yra labai skirtingi.
G20 grupės šalių susitikime šiam mokesčiui buvo bandoma priskirti fiskalinę funkciją: nuo tarptautinių bankinių operacijų mokami mokesčiai turėtų būti skiriami pagalbai neturtingoms šalims, kad būtų sušvelnintos globalizacijos pasekmės šioms šalims.
O JAV prezidentas Barackas Obama turi savo tikslų: bausti bankus už sukeltos krizės pasekmes ir surinkti pajamų fiskalinei konsolidacijai vykdyti. Planuojamas finansų krizės atsakomybės mokestis turėtų sudaryti 0,15 proc. nuo didžiausių bankų pasyvų.
Kiti mato tokio mokesčio paskirtį stiprinant stabilumą ir makroekonominę situaciją. Švedija jau įvedė finansų stabilumo mokestį (0,036 proc. nuo metinės t.t. pasyvų sumos) kuris ilgalaikėje perspektyvoje turėtų tarnauti stabilumo buferiu, jei krizė pasikartotų. Kiti mato daugiau prasmės tuos resursus skirti indėlių draudimo fondams.
Akivaizdu, kad idėjos ir jų praktinis įgyvendinimas skiriasi iš esmės ir tų sprendimų pasekmės mažosioms ir periferinėms šalims taip pat skirsis.
Mums siūlymas apmokestinti tarptautines operacijas būtų akivaizdžiai nenaudingas, padidinsiantis kaštus bei trukdysiantis regiono integracijai, kitaip sakant, tai būtų akivaizdus žingsnis rinkos dezintegracijos link.
Maža, bet gyvybinga bankų sistema
Suprantama, kad Baltijos šalių bankų negalima nė iš tolo lyginti su didžiaisiais JAV, Jungtinės Karalystės ir kitais išsivysčiusių Vakarų šalių bankais, dėl kurių veiklos įvyko sunkiausia istorijoje finansų krizė. Net ir Skandinavijos bankai, laikantys Lietuvą ir kitas Baltijos šalis savo namų rinka, pasauliniu mastu tėra regioniniai bankai, kurių vaidmuo bei svoris yra santykinai menkas.
Suprantamas JAV ir kitų išsivysčiusių šalių siekis kompensuoti visuomenės patirtus kaštus gelbėjant finansų institucijas. Bankų krizės kaštai daugelyje šalių viršija ketvirtadalį jų bendrojo vidaus produkto (BVP). Tuo tarpu Lietuvoje, tik vienoje iš nedaugelio ES šalių, mokesčių mokėtojų pinigais bankų sistemos gelbėti nereikėjo, ji pakankamai sėkmingai atlaikė krizę.
Tai tam tikra prasme buvo malonus siurprizas daugeliui analitikų, o reitingų agentūra „Standard&Poor‘s“, padidinusi Lietuvos skolinimosi perspektyvą iš neigiamos į stabilią pabrėžė, kad sėkmingas bankų sistemos funkcionavimas sumažino viešojo sektoriaus potencialius kaštus. Bankai krizės metu toliau didino kapitalą amortizuodami galimus paskolų atidėjinių nuostolius.
Viena ir dabartinės finansų sistemos reformavimo priežasčių yra ta, kad transnacionaliniai bankai tapo tokie dideli ir sistemiškai svarbūs, jog nebegalima leisti jiems bankrutuoti, nes tai sukeltu neprognozuojamų pasekmių pasaulio ekonomikai. Svarstomi įvairūs tokių bankų reorganizavimo variantai, įskaitant ir grįžimą prie tradicinės bankininkystės.
Mūsų šalies komerciniai bankai dirba tradiciškai – priima indėlius ir išduoda paskolas, jie nedalyvauja taip vadinamame kazino bankininkystės versle ir intensyviai neprekiauja išvestinėmis finansinėmis priemonėmis. Kitaip sakant, mes Lietuvoje turime tai, prie ko ir norima sugrįžti kai kuriose išsivysčiusiose šalyse, pirmiausia JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Neįsivaizduojamas ir Lietuvos bankų skaidymo prasmingumas. Nors bankų sektoriuje koncentracija yra aukšta, konkurencija yra labai didelė ir tai lemia mažus klientams teikiamų paslaugų įkainius. Europos Komisijos studija parodė, kad bazinių bankinių paslaugų kaštai vieni žemiausių tarp ES valstybių ir paslaugų prieinamumas - aukštas.
Nepjaukime šakos ant kurios sėdime
Šiuo metų klausimai susiję su bankų reguliavimo sugriežtinimu (bankų skaidymu, tarptautinių operacijų apmokestinimu, rizikos vertinimo sugriežtinimu, bankų mokesčio į fondus, iš kurių būtų padengiamos bankų gelbėjimo išlaidos ir kt.) svarstomi Europos Sąjungos institucijose - Ekonomikos ir finansų reikalų (ECOFIN) taryboje, Europos centriniame banke ir Europarlamente. Jei bus priimtos ES direktyvos, jas į savo teisę turės perkelti ir Lietuva, net jei tai ir neatitiktų šalies ūkio plėtros, verslo ir gyventojų interesų.
Kai kurios iš dabar aktyviai siūlomų priemonių būtų labai žalingos Lietuvos ekonomikai. Pavyzdžiui, įteisintas siūlymas apriboti reguliacinėmis priemonėmis skolinimą užsienio valiuta (Lietuvoje eurais) neigiamai paveiktų daugelio Lietuvos namų ūkių ir įmonių finansus. Juk ir per pastarąją krizę galimybė pakeisti paskolos valiutą į eurus nemažai skolininkų daliai palengvino įsipareigojimų naštą. Entuziazmo nekelia ir papildomas kapitalo, likvidumo ar taip vadinamų dinaminių atidėjinių reikalavimų įvedimas. Tai reikštų, kad vis daugiau pinigų turės likti bankuose ir mažiau jų bus skiriama klientams kredituoti. Papildomi kaštai negalės neatsispindėti paslaugų tarifuose. Todėl nevertėtų pasiduoti emocijoms, automatiškai sutikti su viskuo, kas sumanyta ir pritaikyta išsivysčiusių šalių problemoms spręsti. Reikėtų itin atsakingai pasverti kiekvieną siūlomą priemonę.