Antai piliečiui svarbiau turėtų būti ne ši šypsnį kelianti „konkretika“, o kur kas platesnių socialinių reiškinių indikacijos, visų pirma, nacionaliniu mastu užmirštas jaunas žmogus (ir senas, bet anas juk niekam nerūpi).
Požiūrio klystkeliuose
Lietuvoje, kur stokojama realiai veikiančios jaunimo politikos (visų pirma, užimtumo), o vėliau ir jos įgyvendinimo strategijos, sunku įsivaizduoti tinkamai besivystantį jauną žmogų. Taigi mūsų visiškai neturėtų stebinti naujausia statistika rodanti, kad net kas trečias bedarbis šalyje – jaunas žmogus iki 25 metų, o net per 40 proc. emigrantų taip pat jaunimas.
Efektyvios politikos įgyvendinimui trukdo įprastas mūsų visuomenės ir jos dalių (politikų, ypač „politinių davatkų“) požiūris į jauną žmogų. Šis požiūris, mano vertinimu, yra daugiaašmenis, bet visais ašmenimis pavojingas – pjauna be gailesčio.
Visų pirma, jauno žmogaus traktavimas kaip potencialaus trukdžio – protestuojančio ir keliančio nemalonius klausimus, atkreipiančio visuomenės dėmesį į raudonuoti verčiančius dalykus šalyje, kurią valdo tikros/vienos „tiesos“ žinovai.
Antra, jauno žmogaus traktavimas kaip, kažkokios žmogiškosios masės, socialinio „plastilino“, kuris „tinkamose rankose“ gali įgauti kokią tik norima formą. Manding, tai net ne plastilinas, veikiau jau spalvinimo knygelė – vedžiok aplink kontūrus kokia tik nori spalva – forma jau padiktuota, tik atspalvių „laisve“ pasidalyta.
Šiaip ar taip abi šios požiūrio briaunos yra ir klaidingos, ir užgaulios – trukdančios išnaudoti esamą žmogiškąjį potencialą ir tuo pačiu atstumiančios jauną žmogų nuo tokių „formuotojų“ rankų ilgam, o kartais ir amžiams.
Jaunas žmogus reikalingas nebent tam, kad prieš rinkimus jaunomis kojomis išnešiotų spalvotus pamfletus su vaškinėmis politikų figūromis tviskančiame kvapniame popieriuje ar kada nors įsilietų į darbo rinką, bet tik ne tam, kad būtų lygiaverčiu partneriu. Na, iš gailesčio „jaunoms kojoms“ galima nebent skirti priešpaskutinę rinkimų sąrašo vietą.
Iš čia ir trečia – jaunas žmogus traktuojamas, kaip prastesnis, mažiau išmanus, kvailas ir naivus. Lygiaverčio traktavimo stygius jaučiamas ne tik paauglystėje – tik subrendus jis tampa užgauliu, orumą žeminančiu, o vėliau ir kompleksus lemiančiu veiksniu neveiksniam individui.
Jaunas žmogus ir mokykloje, ir universitete, ir kasdieniame gyvenime yra vaikas pačia negatyviausia šio žodžio prasme. Patirtis Lietuvoje apskritai pervertinama – nieko nežinojimas kartais esti kur kas pranašesnis nei žinojimas visko (su kabutėmis, žinoma, kitaip nebūna). Mat patirtis įgyjama – žmogaus talentas ne. Tiesa, talentui bei potencialui žmoguje atskleisti reikia įsigilinimo, žmogaus supratimo, kuris ateina su laiku, bendraujant, žmogui skiriant nuoširdaus dėmesio. Sunkokas uždavinys šiandienos Lietuvoje, tiesa?
Trumpai tariant, norint jauną žmogų paversti pilnaverčiu visuomenės nariu, reikia jį traktuoti kaip universaliai ir besąlygiškai vertingą, kaskart jo nebaudžiant arogantiškai naudojantis „ankstesnio gimimo teise.“
Liūdnos paralelės
Liūdna, bet tol, kol į jauną žmogų bus žiūrima ne tik kaip į kvailesnį, prastesnį, nuolat po kojomis besimaišantį ir tol, kol jaunimo politika bus suvokiama „Jaunimo reikalų tarybų prie savivaldybių“ kategorijomis, tol tie jauni žmonės nesiliaus sklidę į šalis kaip gyvsidabris – kaip įmanoma toliau nuo tų „spalvintojų“ rankų. Kol tai neįgyvendinta, jaunas žmogus vadovaujasi lotynišku principu lietuviškai – ubi bene, ibi patria (kur gera, ten tėvynė).
Suprantu, jog kiekvienas iš Lietuvos išvykęs žmogus drauge vežasi unikalią visos jo egzistencijos istoriją, tačiau ne kartą su liūdesiu esu konstatavęs, jog ekonominiai faktoriai tėra dalis skausmingos mūsų tautos emigracijos lygties – nedidelė alga yra primityvus primityvaus proto mums sufleruojamas tendencingumas.
Požiūrio nelankstumas ir pasąmoninis suvokimas, kad „čia man nėra ir nebus vietos“, yra tikrosios išvykimo priežastys – ar ne apie tai kiek kituose kontekstuose anuomet kalbėjo Prezidentas Valdas Adamkus, liūdnai konstatuodamas žmonių pasitikėjimo valstybe krizę? Štai kur yra didžioji mūsų valstybės krizė ir didysis mūsų visų pralaimėjimas – prarastas ir vis prarandamas žmogus. Aš, tiesa, nesu toks drąsus kaip šis didis mano moralinis autoritetas – apie nusivylimą valstybe aš bijau ne tik prabilti viešai, bijau apie tai net pagalvoti, idant tai nepasklistų kaip nuodingas užkratas, baisesnis už pandeminį gripą, ką ten – baisesnis už patį ebolos virusą.
Tiesa, kaip jau užsiminta, panašiai kaip ir jaunas, Lietuvoje yra nuvertinamas ir senas žmogus – jau geriau anas kuo greičiau iškeliautų į aną pasaulį, taip nuo nesibaigiančių kančių išvaduodamas skęstančią bei orą vos gaudančią „Sodrą”. Už sutaupytas lėšas gal dar išeitų kokia nauja 12,000 vietų sporto arena Jonavoje ar Žiežmariuose (arčiau dvimiesčio), kur 2013 metais būtų surengtas pasaulio neregių smiginio čempionatas ar antrasis arimo čempionato etapas Kaune, kurios globėja tapti maloniai būtų paprašyta p. Prunskienės? O gal pavyktų pagaliau įsigyti riaušių malšinimo mašinų – maža ką?
Senas žmogus tėra bambantis socialinės apsaugos sistemos parazitas – ši žinutė it nematomos bekvapės dujos pasklidusios po visuomenę ir būtent dėl to tas pats jaunas žmogus taip neslepiamai negerbia už save vyresnio. Ir aš vieną dieną tokiu būsiu, nepykite – jūs irgi.
Tarptautiniai jaunimo politikos vaisiai (requiem Pipirui)
Sėkmingos jaunimo politikos stoka Lietuvoje duoda savų vaisių – skraidyti nemokantis šuo nuo tilto kažkur Seredžiuje ir mes matomi visame pasaulyje. Tiesa, dar tarpiniai žingsniai – „You Tube“ ir kiti rinkodaros triukai – garsina mus labiau nei reklamos per CNN‘ą. Nereikia nei milijonų, nei marketingo strategijų – vieno bėdžiaus šunelio pakanka.
Sakysite, ką tai turi bendro? Tiesiogiai su neseniai kraupiai nužudytu keturkoju Pipiru, gal ir nieko. Bet juk tokių Pipirų pilnos visos mūsų miestų ir ypač provincijos gatvės, tokių Pipirų pilnos mūsų mokyklos, mūsų broliai, draugai, sesės ir nuosavi vaikai kartais tampa Pipirais (o gal dar baisiau – jų skriaudikais) – tik vieniems pasiseka labiau, kitiems ne.
Žmogaus elgesys ir jo padorumas kartais atsispindi paprasčiausiuose gerumo gestuose, net jei kartais tai ir yra namo parsivestas laukinis, blusų ėdamas šuo. Lygiai taip pat ir mūsų žmogiškumas matuojamas ne sukalbėtų „Sveikų Marijų“ ar išsiųstų „Gerumo akcijos“ žinučių statistika, o mūsų dėmesingumu kitų skausmui. Net kai tai yra nusmurgęs Seredžiaus „lenciūginis“.
Gaila ir tiek. Ir ne tik Pipiro – mūsų gyvsidabrinio jaunimo. Nes visiems jau senokai nė motais. Būtent tai ir turėtų būti vadinama sunkmečiu.