Be abejo, dabartiniai reikalai sietini su technologijomis ir nebūtinai reiškia susvetimėjimo šaltį. Gali būti, dvasinės šilumos ar kovingumo ginant savo orumą dabar nei daugiau, nei mažiau nei bet kuriais kitais laikais. Vis dėlto tie dalykai jau skleidžiasi kitaip. Tarpais sunku suprasti, kas ką „veda“ - tempas etiką ar pastaroji tempą. Vos užgimusiuose socialiniuose tinkluose ėmė užsilikti virtualių gyventojų, kurie iš fizinės erdvės pasitraukę Anapilin. Sako, dabar „Facebookas“ jau siūlo programą, kuri tave, buvusįjį, pašalina.
Pastovumą galima tiesiog pamiršti? Nebėr normalumo, nėra ir krizių. Arba krizė kaip nuolatinis būvis. „Normali krizė“ (kabutės arba ne čia - vien skonio reikalas). Iš žiniasklaidos istorijų: prieš kurį laiką pasaulį apskriejo fotografijos, kuriose užfiksuota, kaip vienos genties vyrai bando strėlėmis nukauti virš jų ratus sukantį sraigtasparnį. Industrinių šalių gyventojams sraigtasparnis yra kasdienybės dalis, tačiau tų vyrų normalumo supratime sraigtasparniui vietos nėra. Liūdnoka „pralaiminčios“ praeities metafora - patys to nežinodami, sraigtasparnio „daigotojai“ sužaidė idealiai pagal žanro reikalavimus. Viešoji - tai viešoji erdvė, „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas neseniai pranešė, kad privatumas nebėra „socialinė norma“. Niekam, čiabuviams taip pat.
Bet ir intriguojantys siužetai veikiau išimtis negu taisyklė: intrigos rangą dar turinčio jauko nuobodžiaujančio poindustrinio žmogaus dėmesiui nenumaldomai mažėja. Visi, ir susirūpinę balsai turi šansų įsitvirtinti tik deramai apdoroti viešųjų ryšių. Ataskaitą „State of the World 2010 Report“ apie dabartinius žmonijos reikalus paskelbę „Worldwatch Institute“ ekspertai formuluoja taip, kaip reikia, veržliai ir be kompromisų. Tarkime: vidutinis amerikietis kasdien suvartoja daugiau produktų nei pats sveria. Jei žmonija neatsikratys godumo ir vartojimo kulto, dabartinė civilizacija žlugs. Nei daugiau, nei mažiau.
Žlugs tai žlugs, - akimirkai susirūpiname, akimis jau ieškodami naujos antraštės. Jeigu visas žinojimas vis tiek paremtas prielaidomis, anot pono Karlo Popperio, sprendimus, elgesio modelius lemia „galia valdyti“, kitaip tariant, rinkodara. Kažkuo primena šiuo metu sutrikusios žmonijos viltį susigrąžinti „gerus laikus“, juos suprantant vien kaip vartojimą (tiesa, „The Economist“ prieš gerus metus publikavo straipsnį antrašte „Sveiki atvykę į sumažėjusių lūkesčių pasaulį“).
Ar tempas gali tapti priežastimi ko nors radikalaus, gal net turinčio katastrofos pavadinimą? Fredriko Jamesono esė rinktinėje „Kultūros posūkis“ cituojamas Saulas Landau, teigiantis, jog kapitalizmo istorijoje dar nėra buvę tokio meto, kai jis būtų turėjęs daugiau laisvės ir erdvės manevruoti (p.66). Pats F.Jamesonas kalbėdamas apie dabartį sako: „nūdien laikas yra greičio funkcija ir neabejotinai suvokiamas per jo tempą ir patį greitumą(...)“ (p.69).
Esame įpratę dairytis į įtakingiausius. 2007-ųjų Pasaulio sveikatos organizacijos metinio pranešimo tezė, kad grėsmes ir pavojus paradoksaliai daugina didėjančios galimybės (daugiau nei 2 milijardai žmonių keliauja lėktuvais, tai reiškia, kad tokiu pat greičiu po planetą klajoja ir infekcijos).
Kento valstijos universiteto (JAV) verslo mokyklos profesoriaus Grego Hacketto ne taip seniai paskelbta prielaida, jog „Google“ ar „Microsoft“ gali atsidurti tarp įmonių, kurios nesugebės gyvuoti ilgiau negu dar 20 metų. Pasirodo, verslas nepajėgus apdoroti vis gausėjančios informacijos, jos perteklius nebeleidžia priimti verslo planavimo sprendimų, remiantis patirtimi ar tiesiog nuojauta. Ponas G.Hacketas net sudarė „rizikingų“ įmonių sąrašą, kuriame „Amazon.com“, „Dell“, „Google“, „Microsoft“, „Starbucks“, „Wal-Mart“, „Yahoo!“. Atkreipkite dėmesį, kai bandysite įsidarbinti.
Remiantis Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto ataskaita, pasaulinės išlaidos ginkluotei ir toliau auga. 2006-aisiais visos pasaulio šalys ginkluotei išleido 1204 milijardus JAV dolerių - 3,5 proc. arba 39 milijardais dolerių daugiau nei 2005 metais.
Ši ir daugybė kitos „galios“ informacijos - kiekvienam asmeniškai apsispręsti, kelia ji iš tiesų grėsmę ar ne. Ir - verta ką nors daryti? Jei daryti - ką? Bet juk akivaizdu, kad klausimų tiesiog per daug.
Pagaliau, dievai nematė tos statistikos. Geriau - apie spėjimus (tuoj prasidės antras amžiaus dešimtmetis, sako, tarpiniais laikais spėjimai madingi). Amerikos kariškiai praeito amžiaus šeštame ir septintame dešimtmečiais savo studijose bei ataskaitose neprognozavo Sovietų Sąjungos iširimo. Jų spėjimuose pasaulyje dar ir dabar turėjo varžytis Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga. Internetą išrado keletas genialių kompiuterininkų, bet niekas tada negalėjo pasakyti, kaip jis pakeis pasaulį. Kai pagalvoji apie tai, jog kažkas štai dabar verpia kokią nors kitą genialią idėją, nejučia apima nerimas.
Tiesa, knygos „Skraidančio automobilio vis dar nėra. Robotas-bufetininkas, atostogos Mėnulyje bei kiti itin nesėkmingi spėjimai 20 amžiui“ autorius Paulas Mailo spėja, kad interneto decentralizuota visuomenė taps elitiškesnė, ne tokia masinė kaip dabar. Kol kas sunku patikėti. Užtat kuomet ponas P.Mailo per vieną paskaitą dabartiniams vaikams mėgino pasakyti, jog jam augant tik kas dešimtas bendraamžis turėjo kompiuterį, šie nepatikėjo. Dabartiniai jį turi nuo gimimo.
Skylė demografijoje - vis tiek ne vien statistika. Epochos kai kada turi pavadinimus - tarpukaris tarp dviejų Pasaulinių nešiojo romantiškai kilnų „nerimo epochos“ vardą, mūsų laikai pavadinami ir „senių epocha“ (turbūt niekada planetoje negyveno tiek daug pagyvenusių žmonių). Šį konkretų senėjimą lydi ne vien statistiniai paradoksai, bet ir paprasta pokalbio devalvacija. Pavyzdžiui, taip. Nesvarbu, kam pats save priskyrė. Svarbiausia, buvo puikus, nenumaldomas kolekcionierius. Tarkime, kelionių. Didžiavosi keliasdešimčia pozicijų ir nežadėjo sustoti. Bet, gali būti, vieną gražią dieną išdavikas žvilgsnis nebeįstengė stabtelėti ties šiuo puikiu rinkiniu. Gali būti, ilgesio užkluptas išdavikas žvilgsnis klajojo šen bei ten, bet atsiremdavo vien į monitorius. Jis nebesuprato, kas iš tiesų vyksta.