Šis politine partija pretenduojantis pasivadinti darinys dar nėra įregistruotas valstybiniame juridinių asmenų registre, kurio duomenimis iš 89 juridinių asmenų savo pavadinime turinčių žodį „krikščionių“ tebėra registruota tik viena partija G.Vagnoriaus vadovaujama – Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga – KKSS (kodas 195713798, registruota Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Odminių g. 5).

Įdomus tas faktas, kad pasivadinę nauja partija asmenys giriasi, kad turi daug ekonomistų ir teisininkų, bet pamiršta, kad pagal Politinių partijų įstatymą „politinės partijos laikomos įsteigtomis nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre“ ir kad „tuo pačiu metu Lietuvos Respublikos pilietis gali būti tik vienos politinės partijos steigėju ar nariu“.

Beje, tai liečia ne tik G. Vagnorių, kuris save tituluoja politinės partijos pirmininku (taip išeitų, kad jau antros), bet ir kitus KKSS partijos bei LR Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ narius. Dar idomiau, kad minėta Seimo frakcija pasišovė persivadinti į teisiškai dar neegzistuojančios partijos Seimo frakciją - Krikščionių partijos frakciją.

Būtų labai keista jei Seimas tai ir patvirtintų pats pažeisdamas savo priimtą Politinių partijų įstatymą. Prisiminus, kaip sudėtingai ir sunkiai registravosi Tautos prisikėlimo partija (TPP), tai naujai besisteigiančiai partijai šis procesas tikrai užtruks dėl mažiausiai trijų priežasčių: šioje partijoje gali būti nemažai kitoms partijoms priklausančių narių, politinei partijai įsteigti būtina, kad ji Lietuvoje turėtų ne mažiau kaip vieną tūkstantį steigėjų. Problema yra ir G.Vagnorius, kuris neišregistravus KKSS, yra ir šios politinės partijos pirmininkas.

Dar neregistruota Krikščionių partija nėra dalyvavusi rinkimuose ir juolab jos atstovų nėra išrinkta į Lietuvos Seimą, o tai reiškia, kad ši besikurianti partija nėra įgijusi rinkėjų mandato. O visuomenės informavimo priemonės skalambija apie dar tik steigiamos Krikščionių partijos ketinimus ypatingos skubos tvarka dalyvauti formuojant naują valdančiąją koaliciją (Seime ir Vyriausybėje) ir tos koalicijos darbe. Priminsime, kad šios kadencijos Seimo frakcijai „Viena Lietuva“ priklausantys Seimo nariai į Seimą 2008 m. buvo išrinkti kaip TPP priklausantys asmenys, kurie prisiekė Lietuvai ir taip gavo mandatą atstovauti Tautai, t.y. tik tada įgijo visas Tautos atstovo teises.

Todėl Seimo narių perėjimas į steigiamą (iki šiol neregistruotą ir į Seimą neišrinktą) Krikščionių partiją arba dalyvavimas jos steigime, nesudaro jokio teisinio ir moralinio pagrindo Krikščionių partijos laikyti parlamentine arba Seime atstovaujama partija. Todėl į Lietuvos Seimą neišrinkta Krikščionių partija neturi teisės kaip juridinis asmuo dalyvauti Seimo ir Vyriausybės darbe ir juolab formuoti valdančiąją koaliciją Lietuvoje, o Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ nariai kaip steigiamos Krikščionių partijos atstovai negali užimti Seimo vicepirmininko, komitetų pirmininkų ir ministrų postų Vyriausybėje.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ nariai pereidami į steigiamą Krikščionių partiją ar ją steigdami bando nusišalinti nuo savo, kaip parlamente atstovaujamos TPP nario ir koalicijos įsipareigojimų, atsispindėjusių koalicinėje programoje, ir net siūlo peržiūrėti koalicinę sutartį, t. y. kelia naujas sąlygas savo dalyvavimui valstybės valdyme taip sudarydami pavojingą precedentą dar ne kartą keisti savo nuostatas ir įsipareigojimus.

Siekiant išvengti tokių bandymų ateityje Lietuvoje, būtina nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo Seimo rinkimuose išrinktiems Seimo nariams, atsisakiusiems atstovaujamos partijos, o vėliau ir koalicinės programos ar sutarties ir taip pasitraukusiems nuo savo įsipareigojimų rinkėjams, būtų pripažįstamas savanoriškas Tautos suteikto mandato atsisakymas, o jei būtų nustatytas dar ir rinkėjų apgaudinėjimas, tai Lietuvos Seimo statute turi būti numatytos sankcijos – pagrindas Seime inicijuoti apkaltą ir net Seimo nario mandato panaikinimas.

Moderni Seimų istorija gali pateikti ne vieną pavyzdį, kai Seime dėl panašių aplinkybių keitėsi koalicijos ir net valdžia Lietuvoje. Ar leisime istorijai nuolat kartotis, priklausys tik nuo mūsų.