Prieš keletą metų visi zirzėme, kad demokratijos trūksta Darbo partijoje (DP). „Ateina genijai ir vėl išeina, atėjo Viktoras visiems laikams“, - ironiškai juokaudavo kai kurie. Juokai juokais, bet taip ir buvo – Viktoras Uspaskichas lyg tarp kitko pasitraukė iš partijos pirmininko posto, kai buvo ištrėmęs save į artimąjį užsienį, o paskui su trenksmais į jį sugrįžo. Dar prieš laikiną išsikraustymą į Rusiją pirmininko kalbos suvažiavimuose būdavo sutinkamos garsiomis ovacijomis ir rožių puokštėmis. DP lyderio rinkimuose V. Uspaskichas konkuruodavo pats su savimi, bet net ir tuomet atsirasdavo drąsuolių, kurie balsuodavo „prieš“.

Ilgainiui jų gerokai sumažėjo, o kandidatų nepadaugėjo. Grįžęs iš Rusijos V. Uspaskichas grįžo ir į partijos pirmininkus. Skubiai sušauktame suvažiavime jis buvo išrinktas kone vienbalsiai, mat vienintelė galima konkurentė Loreta Graužinienė savo kandidatūrą atsiėmė. Seimo narę dalyvauti rinkimuose paragino vienintelis Ukmergės rajono skyrius, bet ji pasiūlė nežaisti demokratijos. 10 balų bent už tiesą.

Pernai pavasarį vykę tuomečio Seimo pirmininko Arūno Valinsko rinkimai į Tautos prisikėlimo partijos (TPP) vadovus priminė cirką, jei ne farsą. Procedūra užtruko vos kelias minutes ir neprireikė net balsavimo – į suvažiavimą Vilniuje susirinkę nariai jo kandidatūrą patvirtino plojimais.

Eglė Digrytė
Pirmininko rinkimus kuo puikiausiai galima surengti, pavyzdžiui, elektroniniu paštu arba paskelbus apklausą internete. Dar smagesnis būtų balsavimas trumposiomis žinutėmis. Galima pakviesti tą vienintelį ir nepakartojamą kandidatą į kokį muzikinį šou ir paprašyti žmones siųsti SMS: jei „už“ – vienu numeriu, jei „prieš“ – kitu.
Prasidėjus kandidatų siūlymui, savo nuomonę suspėjo pareikšti tik vienas delegatas – jis paminėjo A. Valinsko pavardę. Parlamentaras Aleksandras Sacharukas iškart pareiškė: „Mes turime tik vieną lyderį, kuris sukūrė mūsų partiją, atvedė ją į Seimą. Ilgai nekalbant manau, kad jis taps ir prezidentu.“ (Nepraėjus nė metams A. Sacharukui atsivėrė akys – jam netikėtai pradėjo nepatikti A. Valinsko ryšiai su „daktarais“).

Partijos narys advokatas Tadas Kelpšas suvažiavime pasiūlė vietoj balsavimo – atviro ar slapto – A. Valinsko kandidatūrą patvirtinti plojimais. Tam neprieštaravo nė vienas delegatas – plojimų pakako, kad A. Valinskas būtų perrinktas TPP lyderiu „Pradėjome pagaliau dirbti, kaip reikia tai politinei jėgai, kuri išaugo iš kūdikystės“, - visiškai rimtai džiaugėsi jis.

Jei teisininkui atrodo, kad plojimai rimtos partijos gyvenime turi kokią nors procedūrinę reikšmę, galima apeliuoti bent į lingvistines žinias. „Rinkimai – balsavimas, renkant atstovus, narius“, - rašoma Lietuvių kalbos žodyne. Nesu filologė, bet katutės, mano supratimu, niekaip netempia iki balsavimo.

Sakykime, TPP – politikos naujokų būrelis, neišmanantys procedūrų, o žvaigždėms bei žvaigždutėms panašiuose renginiuose dar ir gerokai nuobodu. Buvusios premjerės, ministrės, Seimo narės ir daugkartinės kandidatės į prezidentus Kazimiros Prunskienės kaltinti nepatyrimu tikrai negalima. Bet ji Liaudies sąjungos pirmininke buvo išrinkta taip pat vienbalsiai. Vargintis bandant įveikti konkurentus ar rašant agitacinę kalbą gintarinei ledi taip pat neteko.

Gal taip reikia... Antai suvažiavime dalyvavęs Rusijos Valstybės Dūmos atstovas Konstantinas Kosačiovas trynė rankas, kad pagaliau atsirado partija, su kuria bus galima normaliai kalbėtis.

Daugiau nei pakankamai patirties turi ir dukart ekspremjeras G. Vagnorius. Jis Krikščionių partijos pirmininku, atrodo, tapo dar prieš rinkimus – ant scenos užlipęs Seimo narys Ligitas Kernagis jam iš karto įteikė kompasą, kad teisingai vairuotų kolegas, o jau po to įvyko balsavimas. Aišku, be konkurentų ir be balsų „prieš“. Susilaikė vienas – pats G. Vagnorius.

Kažin kam partijos varginasi, organizuodamos suvažiavimus, versdama žmones speiguotą šeštadienį trenktis iš Lietuvos pakraščio į Vilnių ir gaišindama jų laiką? Pirmininko rinkimus kuo puikiausiai galima surengti, pavyzdžiui, elektroniniu paštu arba paskelbus apklausą internete. Dar smagesnis būtų balsavimas trumposiomis žinutėmis. Galima pakviesti tą vienintelį ir nepakartojamą kandidatą į kokį muzikinį šou ir paprašyti žmones siųsti SMS: jei „už“ – vienu numeriu, jei „prieš“ – kitu. Susilaikiusių nėra – kam jų nuomonė įdomi?

Jei taip renkami partijų vadovai – vedliai, kaip kartais juo skambiai vadina žurnalistai, kelrodės žvaigždės, idėjiniai lyderiai, nieko keisto, jei per Seimo ar savivaldos rinkimus rinkėjai balsuoja kojomis. Tik gaila, kad įtakingesni ir eiliniai partijų nariai, iš plojimų garsumo įvertinantys simpatijas kandidatams, nesuvokia, ką žmonės nori pasakyti tokiu elgesiu.